Kaip šuo su kate…

Neseniai teko moderuoti diskusiją Žurnalistų namuose. Diskusijos tema buvo ne iš lengvųjų – „Ar įmanomas konstruktyvūs žiniasklaidos, verslo ir politikos bendradarbiavimas?“. Atsakymas į šį klausimą, ko gero, diskusijos metu taip ir nebuvo atrastas, tačiau iš tikrųjų suteikė peno pamąstymams…

Politika, verslas ir žiniasklaida – savotiška prakeikta triada. Sferos vienu metu ir panašios, ir nepanašios. Man asmeniškai atrodo, kad kartais ir politikai, ir verslininkai, ir žurnalistai peikiami vienodai. Politikams pavydima valdžios, verslininkams – pinigų, žiniasklaidai – greičiau valdžios, nei pinigų. Neatsitiktinai žurnalistai yra vadinami „ketvirtąja valdžia“.

Tačiau šios sferos tarpusavio santykiai irgi labai komplikuoti. Žiniasklaida yra kaltinama puolanti politikus, kritikuojanti verslą – ypač vadinamąjį stambųjį kapitalą. Iš kitos pusės, teoriniuose darbuose žiniasklaida neretai apibūdinama kaip „sarginis šuo“. Jos, kaip ketvirtosios valdžios galia – sekti ir kontroliuoti, ar politinio ir verslo lauko atstovai elgiasi sąžiningai. Suprantama, kad politiniam ir verslo laukui ne visada patinka tokia kontrolė bei aštrūs sarginio šuns dantys. Čia ir atsiranda konfliktas, kai žiniasklaida su politika ir verslu sugyvena kaip šunis su kate…

Iš kitos pusės – ar įmanomas kitas santykis? Bendradarbiavimas reiškia sąveiką, tačiau tikroji žiniasklaida turi laikyti atstumą – tiek nuo politikos, tiek nuo verslo. Grįžtant prie pasirinktos metaforos: sarginis šuo laižo ranką tik savo šeimininkui. Žiniasklaida turi saugoti visuomenės, o ne politikos ir verslo kiemą.

Todėl kalbant apie žiniasklaidą, politiką ir verslą ko gero vengčiau žodžio „bendradarbiavimas“. Tačiau tai nereiškia, kad sarginis žiniasklaidos šuo turi tuščiai skalyti bei pasiutiškai pulti kiekvieną politiko ar verslininko šešėlį. Ko gero, didžiausia problema tokioje sąveikoje yra subalansuoto  požiūrio trūkumas. Balansas šiuo atveju reiškia, kad dėmesio susilauktų ne tik politinio ir verslo lauko ydos, bet ir pasiekimai, kurių irgi netrūksta. Šalia blogųjų pavyzdžių norėtųsi matyti ir geruosius pavyzdžius, kurie įkvepia ir suteikia vilties. Galbūt tik tai leistų ištrūkti iš įsisenėjusių stereotipų tiek apie žiniasklaidą, tiek apie politiką ir verslą pinklių.

Publikuota: LZS.lt

Comments (2)

Ar žurnalistams trūksta fantazijos?

Šiandien tapo geru tonu peikti lietuvišką žiniasklaidą. Daug priekaištų ji sulaukia dėl paviršutiniškumo (ypač daug tokiais dalykais kaltinami internetiniai portalai) bei neišradingumo. Deja, bet dažnai tai tikrai nėra vien tušti kaltinimai…

Daug įdomių pastebėjimų galima padaryti, lyginant skirtingų geopolitinių erdvių žiniasklaidą. Patikslinsiu, kad šiame tekste noriu apsiriboti vien internetiniais informaciniais portalais, kaip lengviausiai pasiekiamais bei sparčiausiai besivystančiais.

Kritiškai žiūrėdamas į Rusijos, Vakarų pasaulio (daugiausiai JAV ir Jungtinės Karalystės) bei Lietuvos informacinius portalus matau akivaizdžius skirtumus – deja, ne Lietuvos naudai. Iškarto noriu pažymėti, jog kalbu labiau ne apie turinį, bet apie formą, kuri dabar irgi yra svarbi.

Lietuva atsilieka. Naujausios tinklalapių dizaino ir informacijos pateikimo tradicijos ateina į mūsų erdvę kiek pavėluotai. Žinoma, galima numanyti, kad taip atsitinka dėl tos priežasties, jog internetinėms Lietuvos žiniasklaidos priemonėms, lyginant su didžiųjų valstybių medijomis, tiesiog trūksta lėšų… Tačiau tai yra pats paprasčiausias (ir mano požiūriu – nevykęs) pasiteisinimas.

Lėšų trūkumas yra dar ne viskas. Galima numanyti, kad mūsų informacinėje erdvėje labiausiai trūksta ne lėšų, o fantazijos.

Galima tūkstantinį kartą priminti, kad internetas tapo tikru iššūkiu žiniasklaidai. Jis pakeitė kai kuriuos darbo su informacija principus (informacija tapo greitesnė – tiek greičiau pateikiama, tiek greičiau vartojama). Tačiau greitis yra ne vienintelis konkurencinis pranašumas. Rinktis informacinius portalus galima ne vien pagal jų operatyvumą ar mėgstamus autorius, bet ir pagal vizualų tinklalapio patrauklumą, jo struktūros aiškumą bei kitus panašius dalykus.

Pastebėjau, jog pastarojo meto mada globalioje informacinėje erdvėje linksta prie minimalizmo. Paprastesnis, tačiau ne primityvus, dizainas. Didelės nuotraukos, aiškus tekstas. Sakyčiau, kad ši mada yra racionali, nes šiuolaikiniame pasaulyje pastebimas akivaizdus informacijos perteklius. Minimalizmo mada leidžia paprasčiau susidoroti su informacijos srautais, suvaldyti juos.

Dar viena mados tendencija – informacijos vizualizavimas. Kalba eina apie tai, kas šiandien vadinama infografika. Skubančiame pasaulyje tai itin patogus būdas patraukti skaitytojo (o gal geriau sakyti – vartotojo) dėmesį. „Perskaityti“ vizualizuotą informaciją paprasčiau, nei gilintis į tekstą.

Taip pat galima pastebėti, jog keičiasi ir kai kurie esminiai požiūriai į informacijos pateikimo aspektus. Ankščiau buvo plačiai kalbama apie tai, kad pagrindinis informacinių portalų principas – trumpi, koncentruoti tekstai (nes internete „niekas neturi laiko ir ūpo skaityti ilgus tekstus“). Tačiau šiandien daugelis progresyvių informacinių portalų įveda naują tekstų kategoriją, kuri profesionaliu žargonu vadinama „longridais“ (nuo angl. long read – t. y. „ilgas skaitymas“). Dažniausiai tai ilgi, išsamūs tekstai, neretai gana gausiai iliustruoti, su video intarpais ir pan.

Tai yra tik trys pagrindinės tendencijos, kurias aš aiškiai matau užsienio informaciniuose portaluose, bei kurių man vis dar labai trūksta atitinkamuose Lietuvos tinklalapiuose. Žinoma, visa tai po truputi atslenka ir į mūsų medijų rinką, tačiau norėtųsi, kad tai būtų greičiau – ne besivejant vyraujančias tendencijas, o gyvenant su jais sinchroniškai. O gal galėtume ir ką nors savo sugalvoti bei pasiūlyti. Ar mums tiesiog trūksta fantazijos?

Publikuota: LZS.lt

Comments off

Ligotos politinės sistemos požymiai

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas buvo pradingęs daugiau nei savaitei. Vėliau vėl pasirodė viešumoje, gudriai šypsojosi, sakė, kad „be gandų būtų nuobodu“.

Įdomu buvo stebėti, kaip V. Putino dingimas sujudino internetinę erdvę. Ukrainos interneto segmentas džiugiai laidojo Rusijos vadovą bei rengėsi šokiams ant jo kapo. Rusijos internautai apatiškai nerimavo, išmesdavo žinias apie keistą aktyvumą šalia Kremliaus (ar Kremliuje) – skelbė apie neva virš Maskvos lakstančius operatyviojo ryšio sraigtasparnius, sunkvežimius, kažką tai vežančius iš Kremliaus ir pan. Puoselėjo perversmo versiją. Taip pat spėliojo, ar V. Putinas mirė, ar serga, ar vėl visus aplošė…

Bet čia internetas. Oficialiai gi nei viena iš pozicijos (o, kiek stebėjau, ir nesisteminės opozicijos) politinių jėgų nekėlė klausimo, kur dingo didelės branduolinės valstybės vadovas?

Kur V. Putinas buvo pradingęs – mes, matyt, taip ir nesužinosime. Nenustebčiau, jei jis iš tikrųjų buvo pasigavęs kokį gripą ir nenorėjo rodytis viešumoje, kad nesugadintų savo kaip stipraus, brutalaus, pajėgaus asmens įvaizdžio. Be to, Rusija slenka į modernius „viduramžius“, o viduramžiuose valdovo kūnas buvo asocijuojamas su valstybės kūnu. Negaluojantis valdovas buvo lygu negaluojančiai valstybei (kam tai įdomu – rekomenduoju A. Tereškino knygą „Kūno žymės“). Nuo besisnargliuojančio Putino vienas žingsnis iki valdžios desakralizacijos… Mūsų dienų politiniam Rusijos režimui – tai jau rimtas pavojus…

Iš kitos pusės, tai, kad (vėl pakartosiu) didelės branduolinės valstybės vadovas gali va taip pradingti savaitei ir nei viena iš realių ar tik į kažką tai pretenduojančių politinių jėgų nekelią atitinkamų klausimų (bei nereikalauja į jų atsakymo) byloja apie ligą… Ne Putino, o jo sukurtos politinės sistemos.

Comments off

Lietuva ir spaudos laisvės spalvos

Kiekvienais metais tarptautinė organizacija „Reporteriai be sienų“ skelbia žemėlapį, kuriame atvaizduojama spaudos laisvės situacija pasaulyje. Šiais metais minėtas žemėlapis paskelbtas visai neseniai. Kaip ir ankščiau, jį įdomu nagrinėti – pirmiausiai žiūrint į Lietuvos poziciją, po to – pasižvalgant aplinkui…

„Reporterių be sienų“ skelbiamas žemėlapis yra gana margas. Čia iš viso naudojamos penkios spalvos – balta, šviesiai geltona, šviesiai rūda, raudona ir juoda. Lietuva yra šviesiai geltonų šalių grupėje. Gerai tai ar blogai?

Nesunku suprasti, kad spalvų diferenciacija demonstruoja spaudos laisvės lygį. Kuo tamsesnė spalva – tuo sunkiau ir pavojingiau šioje valstybėje dirbti žurnalistams, tuo mažiau tos šalies gyventojai turi galimybių gauti prieigą prie sąžiningos, neangažuotos informacijos.

„Reporterių be sienų“ spaudos laisvės indekse Lietuvai yra skirta 31-ą vietą. Tai gana aukšta pozicija 180 šalių sąraše. Geltona spalva parodo, jog situacija su spaudos laisve mūsų šalyje iš tikrųjų yra gera. Verta paminėti, kad tokia pat spalva žemėlapyje pažymėta mūsų kaimyninė Latvija, o taip pat Rumunija, Slovėnija, Prancūzija, Ispanija, Portugalija ir Jungtinė Karalystė.

Jeigu tikėti žemėlapio spalvomis, mes tikrai nesame Europos Sąjungos spaudos laisvės autsaideriai. Yra šalių, kuriuose situacija yra blogesnė. Pavyzdžiui, žemesnės pakopos – šviesiai ruda – spalva žemėlapyje yra pavaizduota Italija, Graikija, Vengrija ir Kroatija.

Taip pat nėra jokių abejonių, kad reikalai mūsų šalyje yra kur kas geresni, nei pas rytinius kaimynus. Tiek Baltarusija, tiek Rusija, tiek Ukraina žemėlapyje pažymėtos grėsminga raudona spalva.

Tačiau geltona spalva, šiuo atveju, visgi yra blogiau, nei balta. Ir čia yra dėl ko susimąstyti. Baltai yra pažymėtas Vakarų Europos vidurys. „Balta“ situacija, pavyzdžiui, yra mūsų kaimynėje – Lenkijoje. Balta yra ir Šiaurės Europa. Verta vien paminėti, kad į pirmą spaudos laisvės šalių dešimtuką patenka mūsų amžina regioninė varžovė Estija.

Galiausiai, ir mūsų šalis kadaise buvo „balta“. Nesunku atrasti duomenis, kad 2009 metais mums pavyko pasiekti dešimtą indekso vietą – tą, kurioje dabar yra jau minėta Estija (tiesa, tada Estija buvo dar aukščiau – 6-je vietoje).

Vienu žodžiu, kritome (iš tikrųjų kritimas įvyko dar prieš kelis metus – dabar mes tiesiog išlaikom šią ne itin aukštą poziciją).  Neturime ir kuo pateisinti šį kritimą, nes čia nepadės svaičiojimai apie rinkos dydį ar pan. Kaip ir minėjau, mūsų Europos Sąjungos kaimynai – tiek didelė Lenkija, tiek maža Estija – yra baltoje zonoje, iš kurios mes patys iškritome prieš kelis metus.

Verta priminti ir „Reporterių be sienų“ metodologiją. Sudarydami savo spaudos laisvės indeksą jie vertina tokius kriterijus, kaip pliuralizmas (t.y. nuomonių įvairovė), medijų nepriklausomumo lygis, aplinkos poveikis  žurnalistams ir savicenzūros apraiškos, teisinė aplinka, skaidrumas, infrastruktūra bei išpuolių prieš žurnalistus skaičius.

Sunku pasakyti kuris (ar kurie) iš kriterijų lėmė tai, kad spaudos laisvės situacija Lietuvoje vertinama tik patenkinamai (o ne gerai, kaip prieš penkerius metus). Ko gero, tai ne kriminaliniai išpuoliai prieš žurnalistus, kurių, ačiū Dievui, seniai nepasitaikė. Tačiau visuose kituose aspektuose, matyt, mes galėtume ir turėtume pasitempti.

Publikuota: LZS.lt

 

Comments off

Minskas-II, arba daug triukšmo dėl nieko

Nuo vakar dienos visi aptarinėja naujus taikos susitarimus, skirtus situacijai Rytų Ukrainoje normalizuoti. Šie susitarimai buvo pasiekti grįžus prie vadinamojo „Minsko formato“. Tačiau praėjus dienai po susitarimo, aš jau manau, kad nelabai čia ką verta aptarinėti…

Vakar aš dar bandžiau analizuoti pasiektą kompromisą. Dėl komentaro pirmiausiai kreipėsi kolegos iš Ukrainos. Greitai sumečiau jiems savo atsakymą. Šiandien jau pasirodė ir mano straipsnis portale Geopolitika.lt. Vakar, prieš priduodant tekstą, jį iš esmės teko perrašyti, reaguojant į Minsko-II rezultatus.

Aptariant taikos susitarimą ūžė ir tebeūžia visas internetas. Tačiau, atrodo, kad pildosi mano nuojauta, jog Minsko-II rezultatas bus toks pat, kaip ir Minsko-I, t.y. niekinis.

Panašu, kad niekas rimtai susitarimo nevertina. Jau antrą dieną po pasirašymo pasipylė pareiškimai, kad susitarimas bus įgyvendintas su išlygomis, ar ne taip, ar ne tada, ar pan. Rusija tęsia savo mėgstama žaidimą, nepripažindama, jog tiesiogiai dalyvauja įvykiuose Rytų Ukrainoje. Iš čia ir jos retorika, kurios esmė – „mes nesame konflikto dalyviai, tad šis susitarimas apskritai mūsų neliečia“.

Pasisakė ir Ukraina. Nežiūrint į susitarimo tekstą – jokios amnestijos konflikto dalyviams kaltiems dėl karo nusikaltimu (ir tai yra teisinga). Be to, susitarime įtvirtintas konstitucinės reformos pažadas a priori yra niekinis, nes galią keisti konstituciją Ukrainoje turi tik parlamentas. Be to, Ukrainos prezidento Petro Porošenko partija neturi parlamente konstitucinės daugumos, tad reformą dėl akių galima inicijuoti, tačiau vargu ar ji bus įgyvendinta (ir tai, mano manymu, irgi gerai).

Deja, bet prognozuoju, kad karas tęsis. Iš kitos pusės, šis taikos planas iš esmės buvo negyvybingas, ydingas ir nenaudingas Ukrainai.

Comments off

Next entries » · « Previous entries
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos