Kodėl (ne)rašomas tinklaraštis?

Su visais mano tinklaraščiais (o šitas jau koks trečias) istorija ta pati. Pirmiausiai planuoji, kaip dabar parodysi visiems personalinės kokybiškos medijos pavyzdį, prisižadi rašyti kiekvieną dieną,,, na, gal kas antrą… na, ne rečiau nei kartą į savaitę… mėnesį? Po to pasirodo, kad nėra laiko bei ir taip rašai kaip prakeiktas (nes tai yra tavo darbas).

Po kurio laiko bandai atgaivinti tinklaraštį (nes prisimeni, kad jį turi ir net už internetinį vardą pinigus moki). Pradedi nuo viešų pasižadėjimų, kad dabar jau tikrai rašysiu (viešų, kad jei ką būtų gėda nerašyti). Ir ką? Vėl nieko. Net ne gėda.

Tad tiek to, Rašau daug, po kelis tekstus per dieną, bet ne tinklaraščiui. Nieko negaliu ir nenoriu žadėti. Rašysiu čia tik kai bus noras, poreikis ir, svarbiausia, mintys. Toks vat netipinis pažadas, jei jį, žinoma, įmanoma priskirti prie pažadų.

Comments off

Tikrovės balsas… Svetlana Aleksijevič ir Nobelio premija

Nobelio literatūros premiją gavo rusakalbė baltarusių rašytoja Svetlana Aleksijevič. Tai – gera žinia. S. Aleksijevič yra unikali autorė. Žiūrint į visus rusakalbius rašytojus (ir poetus), kuriems buvo suteiktas minėtas garbingas apdovanojimas, šių metų laureatė yra artimiausiai Solženicyno (ne pagal principus ar pažiūras, bet pagal metodą).

S. Aleksijevič rašo ne-grožinę literatūrą (angl. non-fiction). Jos knygas galima priskirti prie publicistikos, turinčios stiprų literatūrinį atspalvį.

Negaliu teigti, kad esu gerai susipažinęs su S. Aleksijevič kūryba, tačiau esu ir ankščiau girdėjęs jos vardą bei kai ką skaitęs (pirmiausiai, ištraukas iš knygos „Nemoteriškas karo veidas“). Tai labai stipri dokumentinė proza, daug nepatogios tiesos, daug skausmingos tikrovės, tapusios (nutylima) istorija…

O dar labai vertinu interviu su ja. Ramus, bet skvarbus žvilgsnis. Gilios mintys ir, mano požiūriu, visiškas adekvatumas realybei. Kad ir šiame pokalbyje (paspauskite nuorodą).

Todėl džiaugiuosi dėl S. Aleksijevič. Džiaugiuosi dėl jos darbo įvertinimo. Džiaugiuosi dėl Baltarusijos, su kuria ši autorė labiausiai save asocijuoja.  Kai šviesūs žmonės sulaukia pripažinimo ir pačiam tampa šiek tiek šviesiau.

Comments off

Prisipažino?

Tai, kad Rusijos Federacija Jungtinių Tautų Saugumo taryboje vetavo sprendimą dėl tribunolo, kuriame būtų teisiami Malaizijos oro linijų bendrovės reiso MH-17 numušimo kaltininkai – tolygu prisipažinimui. Dabar bet koks Maskvos atsikalbinėjimas ir pasiaiškinimas dėl tokio sprendimo skambės graudžiai juokingai. Balsavimo „prieš“ motyvai yra akivaizdūs – kaltininkai bando gelbėti savo kailį…

Neatsitiktinai ir tai, kad balsavimo išvakarėse Rusija išmetė į viešumą dar vieną fantastinę versiją dėl MH-17 žūties. Buvo pranešta, jog neva yra duomenų, kad lėktuve buvo įvykdytas teroro aktas. O kaip gi ankstesnės versijos apie ukrainietišką „Buk‘ą“ ir Su-27? Ką, nesuveikė?.. Šiuo atveju Rusija panaši į pričiuptą nusikaltėlį, kuris prispirtas įrodymais bando mestelėti tyrėjui vieną po kitos skirtingas įvykių versijas, kurios pateisintų jį… Bet tyrėjas jau viską žino.

Aš asmeniškai beveik neabejoju, kad MH-17 numušė vadinamieji separatistai (o faktiškai – teroristai). Tik viena problema – vargu ar jie patys kokiame nors Donecko garaže surinko „Buk“ sistemą. Ši ginkluotė atkeliavo iš Rusijos (ir vėliau, kaip rodo skirtingi žurnalistiniai tyrimai, į Rusiją buvo atitraukta). O tai reiškia, kad Maskva talkino vykdant tarptautinį nusikaltimą – nusikaltimą žmogiškumui.

Kremlius bijo. Labai bijo, nes MH-17 incidentas tiesiogiai palietė Vakarų pasaulį.

Net nuostabu, kaip vos per pusantrų metų Rusija iš tiesiog autoritarinės valstybės pavirto į marginalią, Šiaurės Korėjos lygiui artimą, šalį. Kaip sako nedaugelis adekvatūs žmonės pačioje Rusijoje – tai yra pragaras (это ад!), pragaras gylėja…

Boeing

Comments off

Tinklaraščiai, kuriuos skaitom…

Pasirinkau epiškumu kvepiantį pavadinimą įrašui, kuris dedikuotas blogerių (tinklaraštininkų) savireklamos savaitei. Čia tokia smagi iniciatyva, kai tinklaraštininkai pasakoja apie tai, kieno tinklaraščius jie patys skaito, arba, kitaip sakant, reklamuoja savo kolegų triūsą.

Nesu nei aktyvus tinklaraštininkas, nei atsidavęs šiam reikalui (nors bandymų buvo daug). Mano aktyvumą šioje srityje puikiausiai demaskuoja įrašų intensyvumas šiame bloge.

Taip pat pastebėjau, kad iš tikrųjų nelabai seku tinklaraščius. Žinoma, aš skaitau gana daug įrašų įvairiuose tinklaraščiuose, tačiau dažniausiai atkeliauju į juos iš Facebook’o, kuris man pavirto viena esminių informacijos sekimo priemonių (po to, kai tinkamai sureguliavau savo FB sienos srautus). Tai reiškia, kad beveik nėra tokių tinklaraščių, į kuriuos tikslingai eičiau.

Tačiau kai ką pareklamuoti (ir rekomenduoti) galiu. Taigi, tinklaraščiai kuriuose apsilankau gana dažnai:

Na, tikrai nelabai platus mano tinklaraštinis akiratis, tačiau, kaip sakoma: blogerių savireklamos savaitė – check!

Comments off

Ar RsV užgožia žurnalistiką?

Ryšiai su visuomene (RsV) ir žurnalistika yra kaip brolis ir sesuo. Turi panašumų, bet iš esmės yra skirtingi. Toks panašumas leidžia ir specialistams, besidarbuojantiems vienoje iš šių sričių, be didesnio vargo pereiti dirbti iš žurnalistikos į RsV, ar iš RsV į žurnalistiką. Tiesą sakant, dažniau vis gi tenka girdėti apie žurnalistus, kurie persikvalifikuoja į ryšių su visuomene specialistus…

Ryšių su visuomene sferos dominavimas informavimo ir komunikavimo versle yra ne tik Lietuvai būdinga tendencija. Beveik prieš metus „Pew Research Center“ portale pasirodė publikacija, kurioje buvo teigiama, jog JAV pastebimas didėjantis atotrūkis tarp darbo užmokesčio, kurį gauna žurnalistai ir ryšių su visuomene specialistai. Atotrūkis nuspėjamai ne žurnalistų naudai…

Verta pateikti kai kuriuos skaičius iš minėto straipsnio. Pažymima, kad žurnalisto alga (pagal 2013 metų duomenis) vidutiniškai sudaro 65 proc. nuo RsV specialisto algos. Buvo paskaičiuota, kad ryšių su visuomene specialistas per metus uždirba apie 20 tūkst. JAV dolerių daugiau, negu žurnalistas.

Kita aiški tendencija, pastebima JAV, žurnalistų skaičiaus mažėjimas ir, atitinkamai, ryšių su visuomene specialistų skaičiaus augimas.

Abi iš minėtų tendencijų yra ilgalaikės. Cituojamame straipsnyje lyginami 2004 ir 2013 metų duomenys. Įdomu tai, kad minėta nelygybė buvo fiksuojama jau prieš 11 metų, tačiau pateikiami skaičiai rodo, kad situacija kol kas tik blogėja. Pavyzdžiui, jeigu 2004 metais vienam žurnalistui JAV tekdavo kiek daugiau negu trys RsV darbuotojai, tai dabar jų jau daugiau negu keturi.

Žinoma, šiuo atveju įdomu būtų pamatyti atitinkamą Lietuvos statistiką, tačiau pagal visus subjektyvius pojūčius ji greičiausiai pademonstruotų tokią pat tendenciją. Vieša paslaptis, kad algos RsV sferoje yra didesnės nei žurnalistikoje. Sunkiau būtų pasakyti, kiek ryšių su visuomene specialistų skaičius lenkia žurnalistų skaičių, tačiau nenustebčiau, jei sužinočiau, kad jų yra daugiau, nei žiniasklaidos darbuotojų.

Tokia yra realybė, kurią galima kritikuoti, arba nekritikuojant priimti kaip faktą. Tačiau išlieka klausimas, kuris neduoda man ramybės (su visa pagarba RsV sferai, kuriai pats esu atidavęs tam tikrą duoklę) – ar galiausiai vietoje informacinio amžiaus mes neatsidursime ryšių su visuomene amžiuje, kur mūsų realybės suvokimą formuos ne pagal profesinius standartus parengta, bet apmokėta ir atitinkamai angažuota informacija? Klausimas, žinoma, retorinis, tačiau verčiantis susimąstyti.

Profesionalios žurnalistikos krizė, apie kurią netiesiogiai byloja paminėta statistika, gali būti rimtesnė problema, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Informacinio lauko mėgėjai (tinklaraštininkai, socialinių tinklų aktyvistai) gali padėti kurti informacinės erdvės nešališkumą, jos įvairovę, tačiau jie vargu ar galės pakeisti profesionalius žurnalistus, kuriems informacijos rengimas ne tik laisvalaikio malonumas (kaip minėtiems mėgėjams), bet (profesinė) pareiga.

Nepamirškime ir apie tai, kad pranešimai spaudai (t.y. RsV produkcija) jau šiandien sudaro tam tikrą dalį informacinių portalų turinio. Iš esmės tame nėra nieko baisaus (nors tai irgi diskutuotinas klausimas), kol šiuos tekstus atsveria tikri žurnalistiniai reportažai, analitiniai straipsniai, informacinės žinutės. Tačiau jeigu tokios atsvaros nebeliks – bus blogai. Budrų sarginį šunį (kaip kartais vadina žurnalistus) gali pakeisti nupenėta, ant sofos saldžiai mieganti bolonė (su visa pagarba šunims ir jų veislėms).

Publikuota: LZS.lt

Comments off

« Previous entries
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos