Minskas-II, arba daug triukšmo dėl nieko

Nuo vakar dienos visi aptarinėja naujus taikos susitarimus, skirtus situacijai Rytų Ukrainoje normalizuoti. Šie susitarimai buvo pasiekti grįžus prie vadinamojo „Minsko formato“. Tačiau praėjus dienai po susitarimo, aš jau manau, kad nelabai čia ką verta aptarinėti…

Vakar aš dar bandžiau analizuoti pasiektą kompromisą. Dėl komentaro pirmiausiai kreipėsi kolegos iš Ukrainos. Greitai sumečiau jiems savo atsakymą. Šiandien jau pasirodė ir mano straipsnis portale Geopolitika.lt. Vakar, prieš priduodant tekstą, jį iš esmės teko perrašyti, reaguojant į Minsko-II rezultatus.

Aptariant taikos susitarimą ūžė ir tebeūžia visas internetas. Tačiau, atrodo, kad pildosi mano nuojauta, jog Minsko-II rezultatas bus toks pat, kaip ir Minsko-I, t.y. niekinis.

Panašu, kad niekas rimtai susitarimo nevertina. Jau antrą dieną po pasirašymo pasipylė pareiškimai, kad susitarimas bus įgyvendintas su išlygomis, ar ne taip, ar ne tada, ar pan. Rusija tęsia savo mėgstama žaidimą, nepripažindama, jog tiesiogiai dalyvauja įvykiuose Rytų Ukrainoje. Iš čia ir jos retorika, kurios esmė – „mes nesame konflikto dalyviai, tad šis susitarimas apskritai mūsų neliečia“.

Pasisakė ir Ukraina. Nežiūrint į susitarimo tekstą – jokios amnestijos konflikto dalyviams kaltiems dėl karo nusikaltimu (ir tai yra teisinga). Be to, susitarime įtvirtintas konstitucinės reformos pažadas a priori yra niekinis, nes galią keisti konstituciją Ukrainoje turi tik parlamentas. Be to, Ukrainos prezidento Petro Porošenko partija neturi parlamente konstitucinės daugumos, tad reformą dėl akių galima inicijuoti, tačiau vargu ar ji bus įgyvendinta (ir tai, mano manymu, irgi gerai).

Deja, bet prognozuoju, kad karas tęsis. Iš kitos pusės, šis taikos planas iš esmės buvo negyvybingas, ydingas ir nenaudingas Ukrainai.

Komentavimo galimybė išjungta.

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos