Žurnalistinė etika kaip atramos taškas

Neseniai, bendradarbiaudamas su fondu „Unija 1219″, skaičiau internetu paskaitą Ukrainos žurnalistams. Tema buvo daugiau nei aktuali – kaip profesionaliems žurnalistams išgyventi netikrų (abejotinų) žinių pasaulyje. Ruošdamasis šiai paskaitai staiga supratau, jog nėra jokios priežasties išradinėti dviračio – atsakymas į pagrindinį paskaitos klausimą ir profesionalaus elgesio receptas yra labai paprastas.

Tačiau pirmiausiai pripažinkime, kad netikra, klaidinga (o kartais ir piktybiškai klaidinga) informacija tampa vis didesne problema. Tam turi įtakos ir situacija kaimyniniame regione (arba, žiūrint plačiau, galima sakyti – mūsų regione). Neatsitiktinai šis klausimas buvo keliamas bendraujant būtent su Ukrainos žurnalistais, kuriems kiekvieną dieną tenka veikti tikro, o ne hipotetinio, informacinio karo epicentre.

Netikros ir nepatikimos informacijos lavina griauna visą informacinę erdvę, suteršia ją. Žurnalistams, kurių duona kaip tik ir yra darbas su informacija, labai svarbu nepaskęsti netikrų naujienų sraute, atskirti tikrą žinią nuo netikros, nes ant kortos pastatytas svarbiausias dalykas – skaitytojų (žiūrovų, klausytojų) pasitikėjimas žurnalistu ir žiniasklaidos priemone.

Mokslinės teorijos gana išsamiai paaiškina, kas yra propaganda ir informacinis karas. Galbūt mažiau aiškumo, kaip su šiais reiškiniais kovoti, tačiau ir čia yra kelios gana patikimos formulės. Tiesa gali nugalėti propagandą (neteigiu, kad tai lengvai laimimas mūšis, bet visada galima tikėtis sėkmės). Tačiau ką daryti žurnalistams, kai viena iš didžiausių jų darbo vertybių tampa greitas informacijos pateikimas, o netikra, faktus iškraipanti informacija plaukia dideliais srautais iš visų pusių?..

Kaip teigiama, senovės išminčius Archimedas yra pasakęs: „Duokit man atramos tašką ir aš pajudinsiu Žemę!“ Galvodamas apie netikros informacijos pavojų ir žurnalisto galimybę laiku susiorientuoti, nepakliūti į propagandos spąstus – supratau, kad čia be atramos taško irgi neapsieiti. Ir toks atramos taškas yra žurnalistinė etika.

Neskelbti nepatikimos informacijos, skleisti tik tikslias, teisingas žinias, skelbti įvairias nuomones, sąmoningai neiškreipti faktų ir duomenų, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, o jeigu nėra galimybės  patikrinti informacinio šaltinio patikimumo, nurodyti tai skelbiamoje informacijoje – visa tai yra žurnalistinės etikos reikalavimai. Taip pat nereikia pamiršti, kad „jeigu nėra galimybės tinkamai patikrinti skelbiamos informacijos tikrumą, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas gali skelbti šią informaciją tik tuo atveju, jei delsimas ją skelbti būtų žalingas visuomenei“ (LŽLEK, 7 straipsnis). Atitinkamų, naudingų patarimų (o iš esmės – reikalavimų) plonoje Etikos kodekso knygutėje galima aptikti ir daugiau.

Todėl galiu tik pakartoti – atsakymas į klausimą, kaip žurnalistui garbingai išgyventi nepatikimos informacijos jūroje yra gana paprastas: reikia pasiremti profesionalia etika kaip esminiu atramos tašku. Galbūt tada netgi pavyks šiek tiek pajudinti Žemę (žinoma, perkeltine prasme).

Publikuota: LZS.lt

Komentavimo galimybė išjungta.

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos