Archive forvasario, 2015

Lietuva ir spaudos laisvės spalvos

Kiekvienais metais tarptautinė organizacija „Reporteriai be sienų“ skelbia žemėlapį, kuriame atvaizduojama spaudos laisvės situacija pasaulyje. Šiais metais minėtas žemėlapis paskelbtas visai neseniai. Kaip ir ankščiau, jį įdomu nagrinėti – pirmiausiai žiūrint į Lietuvos poziciją, po to – pasižvalgant aplinkui…

„Reporterių be sienų“ skelbiamas žemėlapis yra gana margas. Čia iš viso naudojamos penkios spalvos – balta, šviesiai geltona, šviesiai rūda, raudona ir juoda. Lietuva yra šviesiai geltonų šalių grupėje. Gerai tai ar blogai?

Nesunku suprasti, kad spalvų diferenciacija demonstruoja spaudos laisvės lygį. Kuo tamsesnė spalva – tuo sunkiau ir pavojingiau šioje valstybėje dirbti žurnalistams, tuo mažiau tos šalies gyventojai turi galimybių gauti prieigą prie sąžiningos, neangažuotos informacijos.

„Reporterių be sienų“ spaudos laisvės indekse Lietuvai yra skirta 31-ą vietą. Tai gana aukšta pozicija 180 šalių sąraše. Geltona spalva parodo, jog situacija su spaudos laisve mūsų šalyje iš tikrųjų yra gera. Verta paminėti, kad tokia pat spalva žemėlapyje pažymėta mūsų kaimyninė Latvija, o taip pat Rumunija, Slovėnija, Prancūzija, Ispanija, Portugalija ir Jungtinė Karalystė.

Jeigu tikėti žemėlapio spalvomis, mes tikrai nesame Europos Sąjungos spaudos laisvės autsaideriai. Yra šalių, kuriuose situacija yra blogesnė. Pavyzdžiui, žemesnės pakopos – šviesiai ruda – spalva žemėlapyje yra pavaizduota Italija, Graikija, Vengrija ir Kroatija.

Taip pat nėra jokių abejonių, kad reikalai mūsų šalyje yra kur kas geresni, nei pas rytinius kaimynus. Tiek Baltarusija, tiek Rusija, tiek Ukraina žemėlapyje pažymėtos grėsminga raudona spalva.

Tačiau geltona spalva, šiuo atveju, visgi yra blogiau, nei balta. Ir čia yra dėl ko susimąstyti. Baltai yra pažymėtas Vakarų Europos vidurys. „Balta“ situacija, pavyzdžiui, yra mūsų kaimynėje – Lenkijoje. Balta yra ir Šiaurės Europa. Verta vien paminėti, kad į pirmą spaudos laisvės šalių dešimtuką patenka mūsų amžina regioninė varžovė Estija.

Galiausiai, ir mūsų šalis kadaise buvo „balta“. Nesunku atrasti duomenis, kad 2009 metais mums pavyko pasiekti dešimtą indekso vietą – tą, kurioje dabar yra jau minėta Estija (tiesa, tada Estija buvo dar aukščiau – 6-je vietoje).

Vienu žodžiu, kritome (iš tikrųjų kritimas įvyko dar prieš kelis metus – dabar mes tiesiog išlaikom šią ne itin aukštą poziciją).  Neturime ir kuo pateisinti šį kritimą, nes čia nepadės svaičiojimai apie rinkos dydį ar pan. Kaip ir minėjau, mūsų Europos Sąjungos kaimynai – tiek didelė Lenkija, tiek maža Estija – yra baltoje zonoje, iš kurios mes patys iškritome prieš kelis metus.

Verta priminti ir „Reporterių be sienų“ metodologiją. Sudarydami savo spaudos laisvės indeksą jie vertina tokius kriterijus, kaip pliuralizmas (t.y. nuomonių įvairovė), medijų nepriklausomumo lygis, aplinkos poveikis  žurnalistams ir savicenzūros apraiškos, teisinė aplinka, skaidrumas, infrastruktūra bei išpuolių prieš žurnalistus skaičius.

Sunku pasakyti kuris (ar kurie) iš kriterijų lėmė tai, kad spaudos laisvės situacija Lietuvoje vertinama tik patenkinamai (o ne gerai, kaip prieš penkerius metus). Ko gero, tai ne kriminaliniai išpuoliai prieš žurnalistus, kurių, ačiū Dievui, seniai nepasitaikė. Tačiau visuose kituose aspektuose, matyt, mes galėtume ir turėtume pasitempti.

Publikuota: LZS.lt

 

Comments off

Minskas-II, arba daug triukšmo dėl nieko

Nuo vakar dienos visi aptarinėja naujus taikos susitarimus, skirtus situacijai Rytų Ukrainoje normalizuoti. Šie susitarimai buvo pasiekti grįžus prie vadinamojo „Minsko formato“. Tačiau praėjus dienai po susitarimo, aš jau manau, kad nelabai čia ką verta aptarinėti…

Vakar aš dar bandžiau analizuoti pasiektą kompromisą. Dėl komentaro pirmiausiai kreipėsi kolegos iš Ukrainos. Greitai sumečiau jiems savo atsakymą. Šiandien jau pasirodė ir mano straipsnis portale Geopolitika.lt. Vakar, prieš priduodant tekstą, jį iš esmės teko perrašyti, reaguojant į Minsko-II rezultatus.

Aptariant taikos susitarimą ūžė ir tebeūžia visas internetas. Tačiau, atrodo, kad pildosi mano nuojauta, jog Minsko-II rezultatas bus toks pat, kaip ir Minsko-I, t.y. niekinis.

Panašu, kad niekas rimtai susitarimo nevertina. Jau antrą dieną po pasirašymo pasipylė pareiškimai, kad susitarimas bus įgyvendintas su išlygomis, ar ne taip, ar ne tada, ar pan. Rusija tęsia savo mėgstama žaidimą, nepripažindama, jog tiesiogiai dalyvauja įvykiuose Rytų Ukrainoje. Iš čia ir jos retorika, kurios esmė – „mes nesame konflikto dalyviai, tad šis susitarimas apskritai mūsų neliečia“.

Pasisakė ir Ukraina. Nežiūrint į susitarimo tekstą – jokios amnestijos konflikto dalyviams kaltiems dėl karo nusikaltimu (ir tai yra teisinga). Be to, susitarime įtvirtintas konstitucinės reformos pažadas a priori yra niekinis, nes galią keisti konstituciją Ukrainoje turi tik parlamentas. Be to, Ukrainos prezidento Petro Porošenko partija neturi parlamente konstitucinės daugumos, tad reformą dėl akių galima inicijuoti, tačiau vargu ar ji bus įgyvendinta (ir tai, mano manymu, irgi gerai).

Deja, bet prognozuoju, kad karas tęsis. Iš kitos pusės, šis taikos planas iš esmės buvo negyvybingas, ydingas ir nenaudingas Ukrainai.

Comments off

Žurnalistinė etika kaip atramos taškas

Neseniai, bendradarbiaudamas su fondu „Unija 1219″, skaičiau internetu paskaitą Ukrainos žurnalistams. Tema buvo daugiau nei aktuali – kaip profesionaliems žurnalistams išgyventi netikrų (abejotinų) žinių pasaulyje. Ruošdamasis šiai paskaitai staiga supratau, jog nėra jokios priežasties išradinėti dviračio – atsakymas į pagrindinį paskaitos klausimą ir profesionalaus elgesio receptas yra labai paprastas.

Tačiau pirmiausiai pripažinkime, kad netikra, klaidinga (o kartais ir piktybiškai klaidinga) informacija tampa vis didesne problema. Tam turi įtakos ir situacija kaimyniniame regione (arba, žiūrint plačiau, galima sakyti – mūsų regione). Neatsitiktinai šis klausimas buvo keliamas bendraujant būtent su Ukrainos žurnalistais, kuriems kiekvieną dieną tenka veikti tikro, o ne hipotetinio, informacinio karo epicentre.

Netikros ir nepatikimos informacijos lavina griauna visą informacinę erdvę, suteršia ją. Žurnalistams, kurių duona kaip tik ir yra darbas su informacija, labai svarbu nepaskęsti netikrų naujienų sraute, atskirti tikrą žinią nuo netikros, nes ant kortos pastatytas svarbiausias dalykas – skaitytojų (žiūrovų, klausytojų) pasitikėjimas žurnalistu ir žiniasklaidos priemone.

Mokslinės teorijos gana išsamiai paaiškina, kas yra propaganda ir informacinis karas. Galbūt mažiau aiškumo, kaip su šiais reiškiniais kovoti, tačiau ir čia yra kelios gana patikimos formulės. Tiesa gali nugalėti propagandą (neteigiu, kad tai lengvai laimimas mūšis, bet visada galima tikėtis sėkmės). Tačiau ką daryti žurnalistams, kai viena iš didžiausių jų darbo vertybių tampa greitas informacijos pateikimas, o netikra, faktus iškraipanti informacija plaukia dideliais srautais iš visų pusių?..

Kaip teigiama, senovės išminčius Archimedas yra pasakęs: „Duokit man atramos tašką ir aš pajudinsiu Žemę!“ Galvodamas apie netikros informacijos pavojų ir žurnalisto galimybę laiku susiorientuoti, nepakliūti į propagandos spąstus – supratau, kad čia be atramos taško irgi neapsieiti. Ir toks atramos taškas yra žurnalistinė etika.

Neskelbti nepatikimos informacijos, skleisti tik tikslias, teisingas žinias, skelbti įvairias nuomones, sąmoningai neiškreipti faktų ir duomenų, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, o jeigu nėra galimybės  patikrinti informacinio šaltinio patikimumo, nurodyti tai skelbiamoje informacijoje – visa tai yra žurnalistinės etikos reikalavimai. Taip pat nereikia pamiršti, kad „jeigu nėra galimybės tinkamai patikrinti skelbiamos informacijos tikrumą, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas gali skelbti šią informaciją tik tuo atveju, jei delsimas ją skelbti būtų žalingas visuomenei“ (LŽLEK, 7 straipsnis). Atitinkamų, naudingų patarimų (o iš esmės – reikalavimų) plonoje Etikos kodekso knygutėje galima aptikti ir daugiau.

Todėl galiu tik pakartoti – atsakymas į klausimą, kaip žurnalistui garbingai išgyventi nepatikimos informacijos jūroje yra gana paprastas: reikia pasiremti profesionalia etika kaip esminiu atramos tašku. Galbūt tada netgi pavyks šiek tiek pajudinti Žemę (žinoma, perkeltine prasme).

Publikuota: LZS.lt

Comments off

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos