Archive forlapkričio, 2014

Mūsų pranašumas informacinio karo akivaizdoje

Skųstis gyvenimu yra žmogaus prigimtyje. Nuoskaudų išsiliejimo kultūra yra būdinga tiek mūsų visuomenei, tiek mūsų (t. y. – žurnalistų) profesinei bendruomenei. Tačiau skųsdamiesi vieni kitiems galime nepastebėti dalykų, kuriomis galime didžiuotis.

Pastaruoju metu nemažai dejuojama apie tai, kad mes gyvename informacinio karo situacijoje. Šį karą prieš Vakarų pasaulį (ne vien išskirtinai prieš Lietuvą) vykdo Rusija, įgudusi tokio pobūdžio batalijose. Beje, Krymo aneksija ir vėlesni įvykiai Rytų Ukrainoje parodė, kad Maskva gerai įvaldė ne vien informacinės konfrontacijos techniką.

Daug nerimaujame ir dėl to, kad minėtame informaciniame kare iš esmės esame fronto linijoje. Suprantame, kad ir dabar – po to, kai mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė net kelis kartus viešose pasisakymuose pavadino Rusiją „teroristine valstybe“ (kas iškarto susilaukė Kremliaus dėmesio) – puolimas tik stiprės.

Tačiau už visų šių baimių mes ko gero nepastebime esminio dalyko – mūsų pranašumo. Šis pranašumas gali atrodyti menkai, lyginant su galinga Rusijos propagandos mašina, tačiau jis yra svarbus. Kaip pranašumą aš įvardiju tai, kad mes suprantame, kas vyksta bei mokame vadinti dalykus jų tikraisiais vardais. Žinomas britų žurnalistas Edwardas Lucasas, kalbėdamas Šaulių sąjungos organizuotoje konferencijoje Vilniuje, sakė, kad žavisi Lietuva dėl to, jog čia – skirtingai nei daugumoje Vakarų Europos šalių – nereikia ilgai ir nuobodžiai aiškinti, kas per šalis yra šiandieninė Rusija ir kokias grėsmes ji kelia savo kaimynams (gana laisvai perteikiu E. Lucaso žodžius, tačiau jų esmė buvo būtent tokia).

Kitaip sakant, mes (čia turiu omeny ne vien Lietuvą, bet ir kitas Baltijos valstybes) geriau nei bet kas kitas sugebame identifikuoti iškylančias grėsmes. Mes jau nebe pirmus metus diskutuojame apie informacinių karų pavojų, svarstome apie priemones, kurios galėtų apsaugoti mūsų informacinį lauką. Ilgą laiką šis kalbėjimas galėjo atrodyti, kaip bereikalingas baimių eskalavimas, grėsmės mastų išpūtimas, tačiau laikas parodė, kad geriau kalbėti, nei tylėti. Pavyzdžiui, Ukraina buvo visiškai nepasirengusi ne tik karinei agresijai, bet ir plataus masto informaciniam karui, kuris šią agresiją lydi. Nepadėjo net tai, kad vienas iš geriausių informacinių karų mechanizmų žinovų posovietinėje erdvėje – Georgijus Počepcovas – gyvena ir dėsto būtent Kijeve. Šiandien Ukraina sparčiai mokosi atremti tiek vieno, tiek kito pobūdžio agresiją, nes tiesiog neturi kitos išeities.

Norisi tarti kelis gerus žodžius ir mūsų profesinei bendruomenei. Nežiūrint į tai, kad Lietuvoje kartais į žurnalistus žiūrima skeptiškai, jų darbas peikiamas ir menkinamas (ko vien vertas liaudyje paplitęs posakis: „geriau dukra prostitutė, nei sūnus žurnalistas“), tačiau mūsų šalyje mes turime ir tikrą žurnalistiką, ir nemažai gerų bei sąžiningų žurnalistų. Tuo tarpu Rusijoje žurnalistika akivaizdžiai išsigimstą į propagandą, o profesinės etikos standartai yra tiesiog griaunami (kalba eina jau ne vien apie angažuotą informaciją, bet apie akivaizdų ir demaskuojamą melą, padirbtas žurnalistinių istorijų „detales“ bei „įrodymus“). Kolegos iš Rusijos, kurie dar tiki tikrąja žurnalistika, įstumti į savotišką profesinį getą – yra likusios vos kelios visuomenės informavimo priemonės, kurios bando nepaskęsti bendroje propagandinės žiniasklaidos jūroje.

Čia pat būtina paminėti, kad Rusija išlieka viena iš pavojingiausių šalių žurnalistams. Pagal Žurnalistų apsaugos komiteto (Committee to Protect Journalists) duomenis, 2014metais ši šalis buvo 10-jo vietoje medijų darbuotojams pavojingų šalių reitinge. Rusija buvo paminėta vienoje kompanijoje su Iraku, Somaliu, Sirija, Kolumbija, Afganistanu ir pan.

Todėl norėčiau dar karta akcentuoti, jog siūlau mums mažiau skųstis, o daugiau galvoti apie savo, kad ir nedidelius, pranašumus. Kitas etapas būtų išmokti šiais pranašumais pasinaudoti, kad ir informacinio karo pavojaus atveju. Apie tokias grėsmes mes tikrai kalbame nemažai, tačiau net esant pavojaus atpažinimui ir supratimui vis dar stokojame efektyvaus modelio jam suvaldyti.

Publikuota: LZS.lt

Comments off

Ukraina, politinis lygmuo…

Šiandien stebėjau internetu naujųjų Ukrainos politikų susitikimą su žurnalistais Kijevo „Spaudos klube“. Energijos daug, taip pat yra supratimas, jog reikia keisti politinę sistemą, kad judėti į priekį su susikaupusiu balastu nepavyks… O balasto yra daug – tai ir įsisenėjusia korupcija, ir Ukrainai nelojalūs žmonės skirtingose valdžios struktūrose bei pan.

Dar viena tendencija – aštrios politinės batalijos. Jos prasidėjo ir „Spaudos klube“. Iš vienos pusės tai gerai, nes politika turi remtis dialogu ir net ginčais. Politinė įvairovė (pozicijų, požiūrių) tai labai pozityvus dalykas. Tačiau svarbu, kad šios batalijos netaptų politikavimu vardan politikavimo, kaip jau buvo nutykę Ukrainoje. Esamoje sudėtingoje situacijoje tai gali tapti pražūtingu dalyku. Tikiuosi, kad į naująją Radą susirinkusioms pagrindinėms politinėms jėgoms užteks proto rasti konsensusą dėl svarbiausių, su šalies saugumu ir stabilumu susijusių klausimų.

Dar vienas dalykas, kuris nuteikia mane optimistiškai, tai, kad Ukrainos ministru pirmininku patvirtintas Arsenijus Jaceniukas. Nepamirškime, kad šis politikas prisiėmė visą atsakomybės naštą ko gero pačiu sunkiausiu laikotarpiu šių metų pradžioje, kai atrodė, jog Ukraina yra ant prarajos krašto. Lygiai taip pat ir Petro Porošenko kovojo dėl Ukrainos prezidento posto puikiai suprasdamas, kokie nelengvi darbai jo lauks šioje pozicijoje. Manau, kad dabar Kijeve dirba politikai, kurie blaiviai vertina situaciją ir yra pasirengę sudėtingiems ir galimai nepopuliariems sprendimams. Jei tokia prielaida pasitvirtins – galima bus kalbėti apie Ukrainos politikos brandumą…

Labai tikiuosi, kad esu teisus, nes būtent brandumas galėtų tapti Ukrainos keliu sėkmės link (o nebrandumas reikštų katastrofą).

Comments off

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos