Archive forrugpjūčio, 2011

A. Bumblauskas: apie „patriotų“ ir „kosmopolitų“ koncepciją

Mano straipsnis, kuris yra parašytas pagal įdomų ir aktualų A. Bumblausko pranešimą.

Etninė įtampa – reiškinys, apie kurį šiandien vis garsiau kalbama Lietuvoje. Ypač aktualus jis tampa vertinant šiandieninius Lietuvos ir Lenkijos santykius, nors dar prieš keletą metų atrodė, kad mūsų šalys rodo puikų geros kaimynystės pavyzdį. Vilniaus universiteto mokslininkai irgi nelieka nuošalyje nuo valstybei svarbių klausimų. Rugpjūčio 25 d. VU Istorijos fakulteto prodekanas prof. dr. Alfredas Bumblauskas Kultūros ministerijos organizuotoje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti“ pristatė įdomų ir provokuojantį pranešimą „Lietuvos etninės įtampos kaip didžiųjų istorijos naratyvų priešpriešų išdava“. Savo pranešime A. Bumblauskas pasiūlė įdėmiau pasižiūrėti į Lietuvos visuomenę ir pabandyti suprasti joje vykstančius procesus.

Pristatydamas savo koncepciją A. Bumblauskas pažymėjo, kad terminą „naratyvas“ į mokslinės terminijos pasaulį įvedė prancūzų sociologas Jeanas François Lyotard‘as. Pranešėjo aiškinimu, naratyvas yra tam tikras teiginys, pagrindžiamas keliais sakiniais (bet tas pagrindimas dažniausiai yra paviršutiniškas, o ne giluminis). „Pasako „lenkai yra sukčiai“ ar „lietuviai yra barbarai“ ir pagrindžia penkiais sakiniais. Kai klausi: „Iš kur tai žinai?“, gauni atsakymą: „Nežinau, bet taip yra“,“ – aiškino naratyvo veikimo principą A. Bumblauskas. Pasak jo, didieji naratyvai leidžia elitams manipuliuoti visuomene.

A. Bumblausko manymu, didieji naratyvai sukūrė Lietuvos visuomenėje dvi stovyklas, kurias mokslininkas sąlyginai apibūdino kaip „patriotus“ ir „kosmopolitus“. Kiekviena iš šių stovyklų turi savo naratyvą ir vertybinę orientaciją. Kaip teigia A. Bumblauskas, „patriotai“ kaip vertybę iškelia pagonybę, o „kosmopolitai“ krikščionybę, lygiai taip pat „patriotams“ prie širdies Vytauto imperija, o „kosmopolitai“ labiau pabrėžia Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, Statutų ir Vilniaus universiteto įkūrimo epochą. Skaitydamas pranešimą A. Bumblauskas išvardijo ir dar daugiau skirtumų tarp „patriotų“ ir „kosmopolitų“ įsitikinimų. Šie skirtumai apima požiūrį į istoriją, autoritetų ir vertybių pasirinkimą. Net pati naujausia istorija susilaukia skirtingų vertinimų – patriotams 2004 metai, kai Lietuva įstojo į ES ir NATO, simbolizuoja pavojingą atsivėrimą globalizacijai, žudančiai tautiškumą ir lietuvybę, o „kosmopolitams“ tai yra didžiausias pasiekimas, priartėjimas prie liberalių ir demokratinių vertybių.

Naratyvų skirtumas lemia ir skirtingus požiūrius į tautines mažumas ir jų problemas. „Patriotams“ tautinės mažumos yra „svetimų, blogų kaimynų palikimas“. „Kosmopolitai“ žiūri į tautines mažumas kaip į kultūrų įvairovės ir demokratijos elementą.

Komentuodamas savo pranešimą laikraščiui „Universitas Vilnensis“ A. Bumblauskas pabrėžė, kad jam asmeniškai artimesnė yra „kosmopolitų“ laikysena. „Aš esu „kosmopolitiškoje“ pusėje, nes ji yra dialogiška, tuo tarpu „patriotiškoji“ pusė yra doktrinieriška“, – pažymi istorikas. A. Bumblausko manymu, būtent „kosmopolitizmas“ turi daugiau aiškių pranašumų. „Kiekviena koncepcija moksle yra vertinama tiesos, naudingumo ir estetiškumo požiūriu. „Kosmopolitai“ yra arčiau mokslo, nes būtent jų pozicija leidžia bendrauti su tarptautine mokslininkų auditorija, dalyvauti bendrame darbe. Jų pozicija yra naudingesnė politiškai, nes leidžia kalbėtis su kaimynais ir tautinėmis mažumomis. Be to, ji yra ir estetiškai turtingesnė, nes apima daugiau Lietuvos paveldo ir kultūros formų nei „patriotų“ pozicija“, – yra įsitikinęs A. Bumblauskas.

Universiteto naujienos

Comments off

20 metų po pučo: Rusija ir Lietuva

Prieš 20 metų Rytų Europoje vyko didžiuliai geopolitiniai pokyčiai: 1991 m. galutinai sugriuvo Sovietų Sąjunga. Šios griūties (paskutinio jos etapo) pradžią galima susieti su tragiškais Sausio 13-osios įvykiais Vilniuje, o sovietinės imperijos subyrėjimo apoteoze tapo rugpjūčio mėnesio pučas Maskvoje. Šiandien verta pasižiūrėti į dvidešimties metų senumo įvykius ir per tą laikotarpį nueitą kelią iš istorinės perspektyvos.

skaityti toliau

Comments off

„Užupio Heroldas“: Gaudant pavasarį mieste

NB. Gal šis tekstas ir ne visai laiku, nes buvo rašytas ir publikuotas pavasarį, o dabar jau vasara link pabaigos linksta… O iš kitos pusės – kaip tik apie sezoninius pokyčius.

Susimąsčiau, ar lengva pagauti permainų akimirką, pastebėti tą lūžio momentą, kai ką tik „buvo taip“, o dabar jau „kitaip“? Dažniausiai, tai beveik neįmanoma padaryti. Mes tik po kurio laiko suprantame, kad įvyko pokytis, kad dabar „viskas bus kitaip“.

Šiais metais gaudžiau pavasarį (tiesą, kiekvienais metais jį „gaudau“, nes po žiemos visada norisi šilumos). Žinoma, to momento (kai „viskas ką tik pasikeitė“) nepagavau, tačiau su metų laikais to beveik ir neįmanoma padaryti. Viskas keičiasi per vieną naktį – nuėjai miegoti – už lango dar žiema, atsibudai – jau pavasaris (ir nesvarbu, kad kitą dieną vėl gali grįžti žiema ar rudens imitacija).

Prisimenu tą pirmąją – „tikrai šiltą“ – dieną. Nors, gal ne visai taip. Šiltesnių dienų pasitaikydavo jau ir anksčiau. Prisimenu tą pirmąją tikrai pavasarišką dieną, kai pavasariu kvepėjo ne tik kalendoriuje, bet ir lauke. Tai buvo gana mistinė diena, kaip ir dera visa ko pradžiai (šiuo atveju – tikrojo, ne išgalvotojo ir ne kalendorinio pavasario pradžiai).

Atsibudau ir pamačiau pavasarį pro langą (vakar dar buvo žiemos, jau primenančios vėlyvą rudenį, sezonas) ir tai suderino mano nuotaiką… Suderino taip, kaip būna derinamas muzikinis instrumentas – kad skambėtų

Per pietų pertvarką darbe išėjau pasivaikščioti. Negalėjau prarasti tokios progos – įžengti į pavasarį ir truputi paklaidžioti jame. Atrasti save pavasaryje…

Esame šiauriečiai. Sunkus, pilkas dangus, kabantis virš Vilniaus stogų, yra mums įprastas reginys. Taip pat ir Vilnius – šiaurės miestas, bet su pietietiškais, itališkais inkliuzais (tas Vilniaus barokas) – pripratęs prie prieblandos. Tačiau saulė jį keičia, iškelia iš šiaurietiško pilkumo.

Žinoma, pavasaris turi ir kitų ženklų. Pavyzdžiui – šiukšlės… Iš tikrųjų – labai miestietiškas koloritas, nes, kaip žinia, viduramžiais miestai tiesiog skęsdavo šiukšlėse, produkuotuose jaunos urbanistinės civilizacijos. Tad ir dabar kiekvieną pavasarį nutirpęs sniegas atidengia archeologinį pasibaigusios žiemos sluoksnį – kultūrinį (ar kaip tik – nekultūrinį) prabėgusių mėnesių pėdsaką. Tiesa, praeis kažkiek tai laiko ir komunalinių tarnybų atstovai – naujausių laikų stalkeriai-archeologai – keikdamiesi galiausiai (ne iš karto – porcijomis) surinks visus radinius, sudės į vieną krūvą ir išveš į šiukšlyną, simbolizuojantį greičiau ne muziejų, o modernų paminklą civilizacijai. Šis ritualas kartojasi kiekvieną pavasarį. Nieko nuostabaus, nes tai tiesiog viena iš miestietiškų tradicijų.

Dar atsimenu, kad tą dieną buvo gana vėjuota. Į orą kildavo dulkės ir po žiemos ant šaligatvių susikaupęs smėlis. Smėlio ir dulkių debesyse linksminosi pavasariški kipšai – jie kartu su mažomis smėlio audromis lakstė gatvėmis ir mirkčiojo praeiviams, garsiai juokėsi ir, berods, vartojo alkoholį (taip pažeisdami tvarką, tačiau policija kipšų nemato ir, atitinkamai, jiems nėra ko bijoti).

Tokia buvo ta primoji tikra tikrojo pavasario diena. Tokią aš ją pagavau ir įsiminiau – su saule, lyg fotoaparato blykste, nutviksta Katedra, Gedimino bokštu ir Šv. Onos bažnyčia, su tikra, nepramanyta, šiluma, su pavasariškais, lyg nuo grandinės nutrukusiais, dulkių ir smėlio kipšais…

Ir visai nesvarbu, kad kitą dieną grįžo žiema.

Comments off

Kai informacinį karą keičia informacinis terorizmas

Žiūrint į istorinę perspektyvą lengva pastebėti, kad aktyviau apie informacinius karus pradėta kalbėti maždaug prieš du dešimtmečius. Sunkiau pasakyti, kada informaciniai karai tapo akivaizdžia realybe, tačiau šiandien, ko gero, nėra pagrindo kvestionuoti informacinės agresijos realumo. Vieni iš esminių tokio pobūdžio agresijos bruožų – ji gali pasireikšti keliais skirtingais būdais, o pats agresorius turi galimybę išsaugoti anonimiškumą (dažniausiai įmanoma nuspėti, kas stovi už išpuolio, tačiau kur kas sunkiau įrodyti, kad išpuolį organizavo konkreti valstybė ar organizacija).

skaityti toliau

Comments off

Suteikite prieglobstį Natalijai Radinai!

Aš nežinau, ką jauti, kai tavo dirbančią ypatingu porinkiminiu režimu redakciją ketvirtą valandą ryto šturmuoja specialiosios pajėgos. Nežinau ir, Dievas duos, niekada nesužinosiu. Užtat apie tai galėtų papasakoti Natalija Radina – Baltarusijos žurnalistė, portalo „Chartija 97“  vyriausioji redaktorė, šiomis dienomos paprašiusi politinio prieglobsčio Lietuvoje.

„Chartija 97“ redakcija buvo šturmuota praeitų metų gruodžio 20 d. anksti ryte (po gruodžio 19 d. vykusių prezidento rinkimų ir įvykių Nepriklausomybės aikštėje Minske). Visi buvę redakcijoje žmonės buvo suimti ir išvežti į KGB tardymo izoliatorių. N. Radina praleido ten daugiau nei mėnesį. Galiausiai ji buvo paleista iš įkalinimo įstaigos, tačiau turėjo pasirašyti pasižadėjimą neišvykti. Nežiūrint į tai N. Radina pasitaikius pirmai progai pabėgo iš Baltarusijos. Šiandien ji nori gyventi ir dirbti Vilniuje, kur po paminėto šturmo yra persikėlusi ir „Chartija 97“ redakcija.

Ne taip seniai Lietuva garsiai reikalavo iš Austrijos pasiaiškinti dėl Michailo Golovatovo – įtariamo Sausio 13-sios dienos byloje – paleidimo, tačiau pasirodo, kad ir Vilnius yra smarkiai nusižengęs laisvo ir demokratinio pasaulio idealams. Šiomis dienomis vis netyla skandalas dėl perdavimo Baltarusijos pareigūnams, tarnaujantiems diktatoriškam režimui, duomenų apie Baltarusijos opozicijos veikėjų finansus. Šio akibrokšto ištaisyti neįmanoma, tačiau šiandien mes – žurnalistai – galime (ir turime) raginti valdžią kuo greičiau suteikti politinį prieglobstį mūsų kolegei N. Radinai. Lietuva turi moralinę pareigą apginti Baltarusijos žurnalistę nuo „spaudos laisvę naikinančio gruobuonio“ (taip kaimyninės šalies vadovą Aleksandrą Lukašenką dar 2010 m. apibūdino tarptautinė organizacija „Reporteriai be sienų“).

Comments off

« Previous entries
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos