Archive forliepos, 2011

Kalnų Karbachas: įšaldytas konfliktas gali įkaisti

Ar Kalnų Karabache gali vėl lietis kraujas? Azerbaidžanas yra įsitikinęs, kad taip. Apie naujo karo Kalnų Karabache, t. y. tarp Azerbaidžano ir Armėnijos, neišvengiamumą birželio pradžioje kalbėjo Azerbaidžano gynybos ministerijos spaudos tarnybos vadovas Eldaras Sabiroglu. Jis apkaltino Armėniją nuolat sabotuojant derybas dėl šio įsisenėjusio konflikto sureguliavimo. Tai, E. Sabiroglu manymu, veda prie vienintelio sprendimo – anksčiau ar vėliau konfliktas bus išspręstas jėga.

skaityti toliau

Comments off

14 iš 30, arba „meilės romanas“ su Vilniaus universitetu

Maždaug nuo 25 metų pradėjau nemėgti savo gimtadienių, nors kartais tai yra puiki dingstys surinkti vienoje vietoje daug seniai nematytų draugų ir pažįstamų. Nuo to momento, kai pradėjau nemėgti savo gimtadienių praėjo jau penki metai.

Šiandien man sueina 30 metų, bet turiu ir daugiau priežasčių švęsti. Aš įstojau į VU Komunikacinio fakulteto doktorantūrą ir labai dėl to džiaugiuosi. Galvodamas apie visus prabėgusius metus matau vieną svarbų ryšį, maždaug nuo 16 metų apsprendžiantį mano gyvenimą. Tai ryšis su Vilniaus universitetu. Vienas įvykis, arba etapas, stumia kitą, bet geriau papasakosiu apie viską iš eilės.

1997 metų rudenį atėjau į rusakalbį kūrybinį sambūrį „Ruslo“, kuris veikė Vilniaus universitete. Šiam sambūriui vadovavo a.a. VU dėstytojas Aleksandras Lysovas – filologas ir poetas. Aš tada dar mokiausi mokykloje. Ir sambūris, ir jo vadovas, ir pats Vilniaus universitetas padarė man milžinišką įspūdį. Po dvejų metų, kai atėjo laikas stoti į aukštąją mokyklą, man nekilo didesnių klausimų, kur aš noriu studijuoti.

Įstojau į Vilniaus universiteto rusų filologijos studijų programą. Tiesa, į mokamą vietą. Galėjau studijuoti Vilniaus pedagoginiame universitete tą pačią rusų filologiją nemokamai, bet labai norėjau į VU. Beje, po pusantrų metų perėjau į nemokamą vietą, o magistrantūroje jau gaudavau padidintą stipendiją.

Taigi, įstojau į Vilniaus universitetą 1999 m. (tais pačiais metais, kai iširo „Ruslo“). Beje, studijų sutartį su VU pasirašiau irgi liepos 10 d., per savo aštuonioliktąjį gimtadienį. Prasimokiau Filologijos fakultete šešis metus. Pirmą įgijau rusų filologijos bakalauro laipsnį, vėliau – slavų literatūrų magistro laipsnį.

Beje, studijuodamas filologijoje pirmą kartą rimtai susidūriau su žurnalistiniu darbu. Atlikau praktiką rusakalbėje „Respublikoje“ ir po to dar apie pusmetį rašiau jiems pagal autorinę sutartį, vėliau dirbau „Litovskij kurjer“ savaitraštyje. Praktiką atlikau 2002 m. gruodžio mėnesį ir nuo to laiko skaičiuoju savo dienas profesionalioje žurnalistikoje.

Po to, kai gavau magistro diplomą, tėvai paskatino mane tęsti mokslus, sutikdami padėti man finansiškai ir apmokėti kokias nors papildomas studijas. 2005 m. be didesnio vargo (nors ir nervindamasis, kad nepavyks) įstojau į Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto magistrantūrą. Studijuodamas tenai pradėjau rašyti lietuviškai. Faktiškai, viskas prasidėjo nuo bendradarbiavimo su savaitraščiu „Panorama“ (labai geras dešiniosios pakraipos savaitraštis, kuris vėliau buvo labai greitai ir kokybiškai numarintas).

Išėjau iš „Litovskij kurjer“ savaitraščio, kuriame vis dar dirbau visą tą laiką, pačioje 2006 m. pabaigoje. Pusę metų aktyviai rašiau diplominį darbą bei bendradarbiavau su keliais leidiniais pagal autorinę sutartį (kadaise, iki mokestinės reformos, tokios pobūdžio sutartys Lietuvos žiniasklaidoje buvo labai populiarios). 2007 m. gavau magistro diplomą (jau antrą) ir maniau, kad mano ryšiai su Vilniaus universitetu nuo šiol faktiškai nutraukti. Visą vasarą ieškojau darbo (etatinio žurnalisto vietos kurioje nors redakcijoje). Kartais išsiruošdavau į Vilniaus centrą, praeidamas pro centrinius Vilniaus universiteto rūmus ar Žurnalistikos institutą vis liūdnai pagalvodavau, kad, ko gero, dirbsiu kur nors kitur, greičiausiai – ne centre, tad retai matysiu šias širdžiai artimas vietas.

Siunčiau savo CV visur, bet darbo kaip nebuvo, taip nebuvo (na, visą laiką turėjau autorinių sutarčių, todėl nesijaučiau visišku bedarbiu, bet…). 2007 vasaros pabaigoje sužinojau, kad atsilaisvina Vilniaus universiteto laikraščio „Universitas Vilnensis“ korespondento vieta. Surizikavau, nusiunčiau savo CV, atlikau užduotį ir jau 2007 m. rugsėjo 12 d. vėl oficialiai tapau VU dalimi.

Dirbdamas Vilniaus universitete bei stebėdamas akademinę bendruomenę pajutau, kaip atgimsta mano senoji svajonė apie doktorantūros studijas. Šį svajonė atsirado dar filologijos laikais, bet nebuvo realizuota dėl įvairių priežasčių. Galiausiai, praeitais metais pabandžiau įstoti į VU Komunikacijos fakulteto doktorantūrą, tačiau tas bandymas buvo nesėkmingas (kaip ir vėlesnis „neištikimybės“ bandymas su VDU). Nusivylęs (pirmiausiai – savimi) pamaniau, kad gal tai yra ne man, tačiau svajonė pasirodė esą stipresnė už neviltį. Nors ir kamuojamas abejonių nusprendžiau pabandyti ir šiais metais… Pabandžiau ir bent jau kol kas esu tikrai laimingas.

Šiandien pagalvojau, kad jei prieš keturiolika metų nebūčiau nuėjęs į „Ruslo“, tai taip nesikabinčiau už Vilniaus universiteto 1999 m. Vėliau, nenuėjęs į VU Žurnalistikos instituto magistrantūrą, nežinia ar išdrįsčiau rašyti lietuviškai. Nerašydamas lietuviškai nepradėčiau dirbti „Universitas Vilnensis“ laikraštyje, o nedirbdamas „UV“, ko gero, niekada neprisiruoščiau stoti į doktorantūrą (tai taip ir liktų svajone). Taigi, „meilės romanas“ su Vilniaus universitetu tęsiasi… Vienaip ar kitaip jau esu atidavęs VU 14 metų iš 30 (ir, beje, dėl to nesigailiu).

Comments off

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos