Archive forbirželio, 2011

„Užupio Heroldas“: Kava su vaizdu į Šv. Jonų bažnyčią

Kai būna šalta (rečiau – kai karšta), kai nesidirba ar tiesiog galvoje ūžia (o mintys vos vos kruta), galima pakilti nuo darbo vietos, išsitiesti, išeiti iš kabineto ir koridoriais bei laiptais nusileisti iš trečio aukšto į pirmą. Čia stovi automatas, kuris už kelis litus yra pasirengęs parduoti tau kažką tai panašaus į kavą. Kol mašina burzgia ir ruošia gėrimą, galima stovėti ir atsainiai žiūrėti į vieną tašką. Po to verta paimti karštą puodelį ir padaryti dar keletą žingsnių – prie masyvios marmurinės palangės. Pastačius ant palangės puodelį, reikia, atsukus nugarą visam nežinia kur skubančiam pasauliui, akimirkai užsimerkti. Atsimerkus galima bandyti pro čia pat esantį lango vitražą įžiūrėti universiteto Didžiojo kiemo kontūrus ir Šv. Jonų bažnyčią (tiksliau – tik jos fragmentą, nes daugiau pro vitražą neįžiūrėsi). Kai ritualas atliktas, reikia, vis dar žiūrint pro langą, pradėti gurkšnoti kavą. Penkios minutės sau…

Neatsimenu tiksliai, kada atradau šį ritualą, šią galimybę gerti kavą su vaizdu į Šv. Jonų bažnyčią. Ko gero, šio ritualo ištakos glūdi dar mano studentavimo laikais. Galutinę formą toks kavos gėrimo procesas įgavo tada, kai pradėjau universitete dirbti.

Gurkšnojant kavą su vaizdu į Šv. Jonų bažnyčią gera prisiminti studijų laikus bei pamąstyti apie studentų vietą (o gal tiksliau – vaidmenį) miesto gyvenime. Vienaip ar kitaip, Vilnius jau keturis šimtmečius yra universitetinis miestas. Tiek pat laiko jo gatves pagyvina šurmuliuojančios studentų minios (žinoma, nereikia pamiršti istorinio periodo, kai Vilniaus universitetas buvo uždarytas, bet pati universitetinė dvasia per tą laiką iš miesto neišgaravo). Studentai yra miesto jaunystės simbolis, jie atneša gyvybę į jo pavargusias gyslas.

Studentavimas – gyvenimo būdas, mažai ką turintis bendro su tuo, ką vadiname „studijomis“. Gaudeamus igitur… (Taigi, džiaukimės…). Po paskaitų liko žinios, po studentavimo – prisiminimai… Prisiminimai apie tai, jog ne visos paskaitos, kur turėjau semtis žinių, buvo aplankytos, nes (ypač atšilus orams) nuo pat ryto kokiame universiteto kiemelyje galima buvo sutikti kolegas, kurie tą dieną ruošdavosi paskirti ne žinioms, o alui. Jų neįkyrūs kvietimai prisijungti prie gyvenimo džiaugsmų pažinimo neretai (bet ne visada – kitaip, matyt, šiandien nedirbčiau universitete) nurungdavo žinių troškulį.

Būtent studijų metais atradau ir Užupį, nes šiltomis pavasario (ar ankstyvo rudens) dienomis nebuvo nieko maloniau, nei įsitaisius ant Vilnelės kranto ką nors gurkšnoti (su vaizdu į Miestą). Pabėgę su kursiokais į Užupio respubliką ir paprašę ten kelioms valandoms „politinio prieglobsčio“, diskutavome apie viską pasaulyje, taip pat ir apie aktualius studijų dalykus – pradedant redukuotomis balsėmis ir baigiant postmodernistiniais literatūros žaidimais. Galbūt tai irgi buvo savotiškos studijos, nes universitetas išmokė mąstyti ir diskutuoti. Jis davė mums įrankius, kuriomis galėjome naudotis (sunkiau buvo su kitais įrankiais, kai reikėdavo atidaryti alaus ar vyno butelį)…

Dar daug ką galima būtų prisiminti ir apie daug ką pagalvoti. Tačiau kava mažame plastikiniame puodelyje jau baigėsi. Laikas grįžti į savo darbo vietą. Belieka dar kartą pro vitražo stiklą pažiūrėti į neryškų, lyg rūke paskendusios Šv. Jonų bažnyčios siluetą, nusisukti bei praeinant pro šiukšlių dėžę su mintimi „Viva academia…“ mesti į ją tą tuščią puodelį. Mesti taip, kaip į fontaną meti monetą. Kad sugrįžtum.

Comments off

Rusija ir Baltijos šalys – tylus santykių „perkrovimas“?

Šiandien Rusijoje mėgstama kalbėti apie santykių „perkrovimą“. Tiesa, pirmieji šį terminą pavartojo JAV diplomatai, bandydami apibrėžti naujas bendradarbiavimo su Maskva gaires. Vėliau, po tragiškos Lenkijos prezidento žūties per lėktuvo katastrofą Katynėje (prie Smolensko), prasidėjo Rusijos santykių su Varšuva „perkrovimas“. Galima įtarti, kad, nors apie tai kol kas ir nekalbama oficialiai, vyksta ir tam tikras Rusijos ir Baltijos šalių santykių „perkrovimas“.

skaityti toliau

Comments off

Socialiniai projektai žiniasklaidoje, arba Pasimokykim iš lenkų

Socialiniai projektai Lietuvos žiniasklaidoje pasitaiko dar gana retai, tuo tarpu, kai mūsų kaimynai lenkai sugeba juos ne tik, liaudiškai tariant, „įsukti“, bet ir gauti iš to maksimalią naudą. Neseniai informaciją apie vieną tokį įdomų projektą man atsiuntė kolega iš laikraščio „Gazeta Wyborcza“, šio leidinio Visuomenės sąmoningumo ir socialinių kampanijų skyriaus vadovas Grzegorzas Piechota (ar kurioje nors Lietuvos visuomenės informavimo priemonėje egzistuoja panašus skyrius?).

Projektas, kurį „Gazeta Wyborcza“ pradeda vykdyti nuo artėjančio šeštadienio vadinasi paprastai – „Misija 21″, tačiau jo esmė yra labai įdomi. 2012 m. Lenkijoje (ir Ukrainoje) vyks Europos futbolo čempionatas. „Gazeta Wyborcza“ ta proga nusprendė pakviesti į Lenkiją 21 Londono universiteto (City University London) žurnalistikos specialybės studentą, kurie vertins, kaip Lenkija jau šiandien (kai iki čempionato liko dar metai) yra pasirengusi priimti svečius. Kaip pažymima, studentai, kurie buvo atrinkti į projektą, „niekada anksčiau nėra buvę Lenkijoje, nekalba lenkiškai ir faktiškai beveik nieko apie Lenkiją nežino“. Taip siekiama gauti kuo objektyvesnį vaizdą „iš šalies“.

Studentai, atvykę į Lenkiją, aktyviai dirbs. Jie tyrinės jiems rūpimas problemas, o visa surinkta ir paruošta informacija – straipsniai, komentarai, pastebėjimai – bus publikuojama specialiuose tinklaraščiuose bei transliuojama per socialinių tinklų (Facebook, Twitter) kanalus.

Viskas, kas genialu – yra paprasta. Šiemet Lietuvoje vyks Europos krepšinio čempionatas, tačiau niekas nesugalvojo ir nerealizavo jokio panašaus socialinio projekto. Žinoma, visi pasakys, kad tai yra brangu – reikia kviestis studentus, apgyvendinti juos, suteikti jiems darbo sąlygas. Taip, tai tiesa. Tačiau yra ir kita pusė – sėkmingai įvykdytas projektas suteikia leidiniui ar kitam subjektui, vykdančiam projektą, aibę įdomios, originalios, ekskliuzivinės informacijos, kuri gali pritraukti skaitytojų dėmesį.

Esmė netgi ne viename konkrečiame projekte. Kai susipažinau su G. Piechota, buvau labai nustebęs, sužinojęs, jog „Gazeta Wyborcza“ vidutiniškai paleidžia po vieną naują socialinį projektą į savaitę. Ne visi šie projektai yra sėkmingi. Netgi, faktiškai, dauguma projektų nesusilaukia prognozuojamos sėkmės, tačiau tai, ką pavyksta padaryti, atneša leidiniui didžiausius dividendus, pagrindinis iš kurių – skaitytojų dėmesys ir susidomėjimas.

Žiūrėdamas į beveik tuščią socialinių projektų Lietuvos žiniasklaidoje lauką galiu tik liūdnai konstatuoti, jog mums iki Lenkijos dar toli. Iš kitos pusės, turime iš ko mokytis. Džiugu, kad šiuo atveju gerą pavyzdį rodo ne kokie tolimi kolegos, o kaimynai, kurie, beje, susiduria su panašiomis problemomis, kaip ir mes (nedarbas, emigracija, energetinė priklausomybė ir pan.).

Tekstas buvo skelbtaslzs.lt

Comments off

Žmonės, nuotraukos, istorija

Mėgstu senas nuotraukas… Prieš kelias dienas grįžau iš Varšuvos. Parsivežiau iš šios kelionės, be kitų dalykų, ir nedidelę knygą su nuotraukomis, kur parodyta Lenkijos sostinė tarpukariu, per Antrąjį pasaulinį karą (kai ji buvo žiauriai sugriauta), pokario metai (kai Varšuvos gyventojai po plytą surinko ir atstatė istorinius pastatus) ir šiandien. Vakar, ganydamas akį po senųjų nuotraukų dalį, vėl pastebėjau, jog mąstau apie tai, kas nutiko su tais žmonėmis, kurie amžiams liko užfiksuoti šiose nuotraukose?

Suprantama, kad žmogaus amžius yra trumpas, daugumos jų (o gal jau ir visų) nėra gyvųjų tarpe, tačiau mane kankina kitas klausimas. Žiūrėdamas į laimingus žmones 1935-36, ar 1939 m. nuotraukose niekaip negaliu atsikratyti minties, ar jie jautė, kas nutiks po kelių metų (ar kelių mėnesių)? Galvoju apie tai, kaip griuvo jų likimai po dvejų totalitarinių sistemų plieniniais ratais? O gal dalis jų spėjo laiku išvažiuoti, pabėgti nuo karo siaubo, išsigelbėti ir gyventi ilgai ir laimingai kur nors toli nuo karo, totalitarizmo ir skausmo?

Šiandien, birželio 14 d., kai Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną, šie klausimai nėra atsitiktiniai. Galvoju apie tuos žmonės, kurie norėjo tiesiog gyventi, kurie nebuvo nei maištininkai, nei kovotojai. Galvoju apie tuos, kuriuos įsuko žiaurus istorinis sūkurys… Nepamirškime, kad taip būna. Totalitarinių ir autoritarinių režimų jėga yra akla ir bedvasė. Žmogus jai – tik statistinis vienetas. Gal todėl taip skaudu žiūrėti į žmonių veidus senose fotografijose. Žmonės eina gatve, šnekučiuojasi, šypsosi ir nežino (galbūt – tik įtaria), jog istorinė Apokalipsė jau ne už kalnų… Nesvarbu, ar tai 1939 m. vasaros Varšuva, ar 1940 m. pavasario Vilnius.

Comments off

„Užupio Heroldas“: Katės valdo (tik niekam to nesakykite)

Pradėsiu nuo anekdoto: „Šuo galvoja: „Žmogus manimi rūpinasi, skiria man daug dėmesio, maitina mane – ko gero, jis yra dievas“. Katė galvoja: „Žmogus manimi rūpinasi, skiria man daug dėmesio, maitina mane – ko gero, aš esu dievas“.“

O dabar pranešiu jums svarbią žinią – katės valdo pasaulį (tik nesakykite joms, kad aš paviešinau didžiausią jų paslaptį). Žinoma, čia gali būti daug įvairių nuomonių, tačiau pačios katės to nekvestionuoja.

Rašau tai, kai naujieji Kinų triušio/katino metai yra jau prasidėję. Iš tikrųjų, triušis – tai tik karinė maskuotė. Katės nors ir yra valdingos, tačiau nemėgsta to afišuoti. Joms patogiau veikti slapčia.

Katės valdo pasaulį… Teoriškai, čia turėtų būti geriausia vietą visatoje, tačiau šie pūkuoti padarai iš prigimties yra gana tingūs, todėl valdo pasaulį atsainiai, vos ne snaudžiant, žiūrint į savo valdas pro „plačiai primerktas“ akis.

Nors joms labiau patinka idiliškas kaimo peizažas, katės sėkmingai užvaldo ir miesto erdves. Atsidurdamas kokiame nors naujame, man nepažįstamame mieste aš visą laiką pirmiausiai bandau pastebėti kačių protekcionizmo pėdsakus. Padaryti tai nėra lengva, nes katės – paslaptingi gyvūnai, pernelyg neafišuojantys savo galių. Pastebėti jas nepažįstamoje vietoje sunku. Na, nebent pavyksta užtikti tokį momentą, kai katės išlenda pasnausti saulutėje (šio malonumo jos niekada neatsisako).

Miestas katėms netgi kartais patinka. Galbūt tai yra paradoksalu, tačiau ne daugiau paradoksalu nei faktas, jog tokie taurūs sutverimai kaip katės mėgsta raustis šiukšlėse (beje, teko pastebėti, jog naminės katės mėgsta tą daryti ne ką mažiau, nei benamės – matyt, čia reikia kalbėti ne apie pragmatinį, bet apie estetinį aspektą). Ar reikia priminti apie tai, jog miestai, kaip civilizacijos apoteozė, produkuoja galybę šiukšlių? Viduramžiuose miestai  jose tiesiog skęsdavo. Šiandien šį procesą pavyksta kiek pažabuoti (nors, užtektų pradėti streikuoti komunalinio ūkio darbuotojams ir viskas pasikartotų – kaip neseniai buvo Neapolyje).

Tačiau grįžkime prie mūsų kačių… Užupio respublikos Konstitucija nurodo, jog „katė neprivalo mylėti savo šeimininką, bet sunkią valandą turi jam padėti“. Fantastiška drąsa suteikti katei ne tik teises, bet ir pareigas (na, gerai – vieną pareigą), ypač žinant kitą nerašytą kačių teisę ignoruoti bei išjuokti visus žmogiškuosius teisės aktus. Todėl katės ateina į pagalbą žmogui ne dėl to, jog tai reglamentuoja UR Konstitucija. Jų intencijos yra kitokios. Kaip žinia, žmogus yra skirtas tam, kad galėtų sukurti katei kuo geresnes pramogavimo ir poilsio sąlygas. Tai yra ne tik jo teisė, bet ir pareiga. Būdamas bėdoje, žmogus nesugeba kokybiškai atlikti šių funkcijų, todėl tenka jį gelbėti (iš tikrųjų nežinau,  kieno ši įžvalga – ar mano, ar mano katės, kuri dabar sėdi įsitaisiusi man ant kelių).

Norėčiau parašyti dar daug ką šia tema, bet bijau peržengti ribą. Manoma, jog kai katės atneša šeimininkams pasmaugtą pelę – jos nori tiesiog pasipuikuoti. Tačiau teko girdėti, jog tai gali būti ir įspėjimas (katinija, kaip bet kuri korporacinė mafijinio pobūdžio struktūra, mėgsta simbolius). Per pastaruosius metus man pasmaugta pelė buvo atnešta jau kelis kartus…

Taigi, katės valdo pasaulį ir suteikia viskam savo pavidalą. Gerai pagalvojus, Užupis irgi yra labai panašus į didelį tingų katiną, snaudžianti ant Vilniaus krūtinės. Jam yra patogu, šilta ir gera. Jis niekur neskuba.

Comments off

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos