Archive forgegužės, 2011

Žodžio laisvė nėra anarchija

Madingus pokalbius apie skilimą visuomenėje galime pakeisti pokalbiu apie skilimą žiniasklaidoje. Įtrūkis nuėjo tiksliai per profesinės etikos takoskyrą. Kelios savo jėgas susivienijusios žiniasklaidos priemonės, turinčios ne visai aiškius santykius su žurnalistine etika, apkaltino Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją (LŽLEK) „XXI a. cenzūros“ kūrimu bei „žurnalistikos kompromitavimu“. Ne pačių maloniausių žodžių susilaukė ir Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS).

Fronto apžvalga būtų tokia: vienoje pusėje „Lietuvos žinios“ (leidinys, pripažintas neetišku), TV3 televizija (žiniasklaidos priemonė, pripažinta neetiška), „Respublika“ (ir visi „Respublikos“ leidinių grupės leidiniai, įskaitant ir naujienų agentūrą ELTA) bei prijaučiantis šiai „konflikto“ pusei portalas Alfa.lt. Kita barikadų pusė tiksliau neapibrėžta, bet joje matyt yra jau paminėtos LŽLEK ir LŽS, o taip pat, sakyčiau, visos žiniasklaidos priemonės, kurios mano, kad profesinė žurnalistinė etika yra svarbi ir aktuali.

Žinoma, tie, kas supyko dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimų irgi lyg ir neneigia etikos svarbos. Tiksliau, apie etiką jie bendrai kalba mažiausiai, nes mano, kad reikalas yra kitoks – jie kaltina LŽLEK veikla, nukreipta prieš laisvą žodį. Faktiškai, tai yra kaltinimas nusikaltimu, nes pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 straipsnį cenzūra yra draudžiama.

Už savo žodžius reikia atsakyti. Būtent šis principas leidžia egzistuoti realiai žodžio laisvei, nes laisvė nėra tapati anarchijai. Būtent apie tokią atsakomybę (už savo žodžius bei veiksmus) ir kalba LŽLEK ir būtent tokią atsakomybę bando neigti suvienytas neetiškos žiniasklaidos ir jai prijaučiančių leidinių frontas (apie ką byloja ir lengva ranka mesti kaltinimai LŽLEK ir LŽS).

Sakyčiau, šis vertybinis konfliktas turi ir teigiamą pusę. Neatsimenu, kada paskutinį kartą profesinės etikos klausimas buvo aptariamas taip karštai ir aršiai. Žurnalistinė etika atsidūrė dėmesio centre, o tai reiškia, jog ji nėra tuščias garsas.

Kai Lietuvos visuomenė išmoks atskirti laisvės principus nuo anarchijos principų (tikiu, kad anksčiau ar vėliau toks sąmoningumo lygis bus pasiektas) leidiniai, sistemingai pažeidžiantys žurnalistinę etiką, manipuliuojantys sąvokomis bei ieškantys pigaus skandalingo populiarumo bus pasmerkti užmarščiai, nes tikroji laisvė – tai taip pat ir laisvė rinktis tą žiniasklaidos priemonę, kuri atitinka tavo vidinius etikos standartus. Na, o žiniasklaidos priemonių darbuotojų (tų, kurie nemano, jog Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas yra „velnio išmislas“) uždavinys kartu ir paprastas, ir sunkus – parodyti, kokia gali ir turi būti etiška žiniasklaida.

lzs.lt

Comments off

Braškanti ekonomika – prielaida Aleksandro Lukašenkos režimo žlugimui

Atėjęs į valdžią Baltarusijoje 1994 metais, Aleksandras Lukašenka „socialinį stabilumą“ padarė vizitine savo režimo kortele. Nuo 1996 metų, kai išryškėjo ir pradėjo gilėti autoritarinės valdymo tendencijos, jis šalies visuomenei pasiūlė labai paprastą sandorį – sąlyginę buities gerovę mainais už laisvės suvaržymą, demokratinių procedūrų naikinimą bei neribotą savo valdžios stiprinimą. Dauguma Baltarusijos gyventojų priėmė šias sąlygas ir tai leidžia A. Lukašenkai jau beveik septyniolika metų būti vienvaldžiu šalies lyderiu – Baltarusijos šeimininku arba, pagal kitus vertinimus, paskutiniuoju Europos diktatoriumi.

skaityti toliau

Comments (1)

Politikai ir žiniasklaida – mediakratijos apraiškos

Penktadienį, gegužės 20 d., Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vyko seminaras „Mediakratija – naujos galios ir nauji metodai politikoje“. Kaip teigė seminaro organizatorius doc. dr. Lauras Bielinis, šiandien žiniasklaidos ir politikos santykiai yra tokie glaudūs, kad kartais labai sunku atskirti, kur baigiasi žiniasklaida ir prasideda politika. „Atrodo, jog be žiniasklaidos politika tiesiog neegzistuoja“, – sakė L. Bielinis.

skaityti toliau

Comments off

Diskusiją apie Nacionalinę saugumo strategiją

Šiomis dienomis, kai į Seimą svarstyti teikiama naujoji Nacionalinio saugumo strategija, krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė atvyko aptarti šio svarbaus dokumento į Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą ( VU TSPMI). Čia trečiadienį vyko diskusija „Kokios nacionalinės saugumo strategijos reikia Lietuvai: tarp naujų ir senų iššūkių“. Susitikime taip pat dalyvavo VU TSPMI docentas dr. Tomas Janeliūnas ir žurnalistas, gynybos apžvalgininkas Aleksandras Matonis.

skaityti toliau

Comments off

Česlovas Milošas – LDK beieškant

Vakar nuėjau į diskusiją, skirtą Česlovo Milošo (Czesław Miłosz) kūrybai. Diskusiją organizavo Lenkijos institutas kartu su Lietuvos žurnalistų sąjunga. Tai, kaip supratau, buvo tik pirma iš numatytų diskusijų, skirtų Č. Milošo metams, ciklo Lietuvoje. Vakarykštis pokalbis buvo susijęs su pusiau autobiografiniu romanu „Isos slėnis“. Kaip tik prisiminiau, jog skaičiau šį romaną lygiai prieš 8 metus, ruošdamasis Slavų literatūrų egzaminui.

Didžiausias įspūdis iš diskusijos – jai pritrūko laiko. Viena valanda – pasiutiškai mažai, net jeigu kalbėti planuojama tik apie vieną konkretų Č. Milošo kūrinį.

Vienas iš diskusijos uždavinių buvo – sudominti žurnalistus Č. Milošo kūryba (ir taip paskatinti juos aktyviau rašyti ir apie patį Č. Milošą, ir apie jo metams skirtus renginius). Nežinau, kiek tas tikslas buvo (ir bus) pasiektas – man sunku tai vertinti, nes pats asmeniškai susidomėjau Č. Milošo kūryba kiek anksčiau. Tiesa, mane labiau traukia jo eseistiniai kūriniai. Vakar, dalyvaudamas diskusijoje, prisipažinau, jog šiuo metu esu daugiau paveiktas ne „Isos slėniu“ (šį kūrinį, tiesą sakant, esu jau gerokai primiršęs), bet rinkiniu „Tėvynės ieškojimas“.

Diskusijoje nuskambėjo vienas labai svarbus (ir net, sakyčiau, banalus) dalykas – nors kalbėti apie Č. Milošą ir jo kūrybą reikia, svarbiau yra jį skaityti. Ko gero, taip galima pasakyti apie kiekvieną poetą, rašytoją, eseistą (ir jo darbus)…

Man asmeniškai Č. Milošas įdomus kaip „paskutinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis“ – tiksliau, kaip tos istorinės (o dabar jau, faktiškai, ir mitinės) prarastos teritorijos ideologas, kaip žmogus, bandantis ją perprasti ir gal iš naujo atrasti. Ši tema vienaip ar kitaip nagrinėjama daugelyje jo eseistinių kūrinių.

Comments off

« Previous entries
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos