Archive forbalandžio, 2011

„Užupio Heroldas“: Geroji žinia

Dabar jau tiksliai ir nebeatsimenu… Lyg tai buvo „Vėjo dienų“ koncertas, bet ne tas – pagrindinis, o savaitę prieš jį – bandomasis, eksperimentinis. Lyg tai „Vėjo dienos“, o gal ir kaip kitaip vadinosi… Nesvarbu. Kalbama bus ne apie tai… Atsimenu, kad po visko įdėjau gitarą į dėklą, užsisegiau striukę ir, atsisveikinęs su draugais, kurie planavo keliauti dar kur kitur ieškoti sau nuotykių, išėjau iš Užupio kavinės ir patraukiau savo įprastais keliais – „link Cvirkos“.

Mėgstu stebėti miestą. Ypač man patinka miestas, besiilsintis po dienos šurmulio. Miestas, kurio gyvenimo tempas įgauna kitą kokybę. Tą vakarą mačiau būtent tokį Vilnių. Mačiau miestą, kuriame norisi gyventi. Tai mane įkvėpė.

Pastaruoju metu mūsų gyvenime nedaug gerų žinių. Viskas jau girdėta – krizė ant krizės, nuosmukis, masinė emigracija. Atrodytų, prošvaisčių nėra, bet tą vakarą pamačiau jas (ir jeigu mano išgertas alus ir pagražino tikrovę, tai tik šiek tiek).

Taigi, eidamas nuo Užupio kavinės „link Cvirkos“ pamačiau gyvą miestą. Taip, Vilnius ilsėjosi po dienos šurmulio, bet tai nebuvo mirtinai pavargusio subjekto miegas. Nebuvo tai ir nežabojama fiesta. Per savo trumpą vakarinę kelionę pamačiau tikrą europietišką miestą, kuriame paslaptinga tamsa, vaiduokliški urbanistiniai vaizdai yra persipynę su gyvybe pulsuojančių kavinių ir klubų šviesa.

Mieste jautėsi sujudimas, bet visa tai buvo subtilu ir net, sakyčiau, inteligentiška: žmonės, ką tik išėję iš kavinių į lauką parūkyti, merginų kompanija, atsargiai (kad policija nepamatytų) gerianti skvere šampaną, du jaunuoliai, praėję pro šalį, aptarinėjantys kažkokį svarbų darbinį projektą… Visa tai plius senoji, skoningai apšviesta, Vilniaus architektūra sukūrė labai patrauklų vakaro mieste paveikslą. Šiuo paveikslo vaizdai ir privertė mane čia prabilti apie gerąją žinią.

Eidamas nuo Užupio kavinės, pamačiau daug jaunimo – daug savo bendraamžių ir jaunesnės (studentiškos) kartos atstovų. Jie bendravo, leido savo laiką kavinėse, meniškai apipavidalintuose klubuose. Ko gero, šiandien Vilniuje kiekvienas gali rasti sau vietą pagal skonį ir poreikį. Pailsėti, prasminga leidžiant laiką – dalyvaujant koncerte, meniniame performanse ar tiesiog bendraujant su draugais – irgi rimtas reikalas.

Vargu ar kas nors iš mano pažįstamų galėtų apibūdinti mane kaip optimistą. Greičiau atvirkščiai… Manyje neretai (o gal reikėtų pasakyti – dažniausiai?) nugali pesimistiškai kritiškas požiūris į gyvenimą. Todėl ir pats buvau nustebintas, kai ta trumpa vakarinė kelionė per miesto centrą mane taip sujaudino ir teigiamai nuteikė.

Kol paėjau „iki Cvirkos“, supratau du svarbius dalykus. Pirmą, jog netiesa, kad „visi išvažiavo“. Mačiau daug jaunų žmonių, kurie buvo čia – Lietuvoje, Vilniuje. Žmonių, kurie leido savo laiką linksmai ir, drįsčiau teigti, prasmingai. Antra, jog manoji ir jaunesnioji karta, iš esmės, nėra bloga, prarasta. Mes vis dar turime jėgų, turime tikslų, esame pakankamai protingi, sugebame kurti. Iš šių dvejų gana atsitiktinių, bet brangių mano širdžiai, įsitikinimų ir gimė tas man nebūdingas optimizmas.

Žinoma, tai yra subjektyvus požiūris. Aš galiu klysti, tačiau būtent šioje temoje klysti nesinorėtų. Manau, kad aprašytoje vakarinėje kelionėje tikrai mačiau tai, kas leidžia nors kiek optimistiškiau kalbėti apie ateitį. Paprasčiau tariant, mačiau gyvybę, o ne mirtį. Tikiuosi, kad tai gali pamatyti ir kiekvienas šio laikraščio skaitytojas, kokį vakarą nusprendęs leistis į kelionę nuo Užupio kavinės „link Cvirkos“.

Comments off

Mokykla kaip geopolitikos objektas: ar mums vertinga Latvijos patirtis?

Įtampa ir nepasitenkinimo jausmas tarp Lenkijos ir Lietuvos vis auga. Po neišspręsto vardų ir pavardžių rašybos klausimo bei skandalo dėl dvikalbių lentelių Šalčininkų rajone dar vienu dvišalių santykių dirgikliu tapo kovo mėnesio viduryje priimtas naujasis Švietimo įstatymas, praplečiantis lietuvių kalbos vaidmenį tautinių mažumų mokyklose. Šį įstatymą savo pasisakymams noriai naudoja ir tautinių mažumų interesams atstovaujantys vietiniai politikai, ir Lenkijos politikos veikėjai.

skaityti toliau

Comments off

Dura lex vengriškai

Dura lex, sed lex“ – vienas mano mėgiamiausių lotyniškų posakių. Įstatymas yra griežtas, bet tai – įstatymas. Nieko prie to nebepridursi. Šiuo atveju, šis posakis puikiausiai tinka Vengrijos Žiniasklaidos įstatymui, kuris sukėlė šurmulį ne tik pačioje Vengrijoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Nežiūrint į plataus mąsto neigiamą reakciją, įstatymas įsigaliojo.

Balandžio 14 d. apie šį įstatymą kalbėjo Vengrijos žurnalistas Attila Mong, kuris svečiavosi Vilniuje ir dalyvavo Transparency International Lietuva iniciatyvoje „Žurnalistų pusryčiai“.

Įstatymas tapo pavojingu precedentu. Pasak A. Mongo, šis gremėzdiškas dokumentas (įstatymo apimtis gerokai virš šimto puslapių (!)) nors ir sudarytas iš įvairių dalių, paskolintų iš skirtingų ES šalių teisės aktų, bendrai kelia grėsmę žurnalistų darbui. „Surinkti skirtingas, tegul ir geras, dalis – nėra išeitis. Paimkite dalį nuo stručio, dalį nuo dramblio, dalį nuo beždžionės, sudėkite viską kartų ir gausis pabaisa“, – vaizdingai aiškino įstatymo konstravimo subtilybes A. Mongas. Pasak jo, būtent tai – pabaisa – Vengrijos vyriausybei ir gavosi.

A. Mongo teigimu, į Vengrijos Žiniasklaidos įstatymo yra įsigėrusi dar iš sovietmečio žinoma „visą ko kontroliavimo“ dvasia. Be to, šis įstatymas, kuris, logiškai mąstant, turėjo padėti funkcionuoti žiniasklaidos sferai, buvo kuriamas vadovaujantis dažnos politikų nuomonės, jog „žurnalistai yra priešai“.

Griežtos, astronominės baudos, gresiančios įstatymo pažeidėjams, bandymas priversti registruotis tinklaraštininkus, priskiriant kai kuriuos blogus prie žiniasklaidos priemonių, žiniasklaidą kontroliuojantis asmuo, skiriamas devynių (!) metų kadencijai – tai tik dalis „puikių“ Vengrijos Žiniasklaidos įstatymo sumanymų.

Pasak A. Mongo, galima pastebėti įdomų paradoksą. „Jeigu Vengrija nebūtų Europos Sąjungos narė, turėtų tokį įstatymą ir siektų įstoti į ES, Briuselis lėptų jai pakeisti šį įstatymą, kaip neatitinkantį europinius reikalavimus. Tačiau, Vengrija yra ES narė ir dabar priėmusi tokį įstatymą ramiai sau taiko jį, o Briuselis nelabai ką gali ir nori daryti. Tai bloga žinia visai Europai“, – mano A. Mongas.

Iš kitos pusės, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Pasak A. Mongo, priespauda ir didelė kontrolė žiniasklaidos srityje skatina Vengrijoje kitų medijų – tokių, kaip, pavyzdžiui, socialiniai tinklai – vystymąsi.

Vengrijos Žiniasklaidos įstatymas yra išverstas į anglų kalbą. Ne duok Dieve, kas nors jį išvers į lietuvių… Mūsų politikams gali užtekti „proto“ pasinaudoti šiuo teisės akto pavyzdžiu. Kai kurie iš jų mielai imtųsi visų įmanomų priemonių, kad tik galėtų sutramdyti „tuos blogus žurnalistus“. Šiuo atveju, „europietiška patirtis“ su vengrišku prieskoniu galėtų būti jiems tikru atradimu.

Comments off

„Vilniaus atradimas“

Vakar buvau įdomios knygos pristatyme.

L. Briedžio knyga „Vilnius – savas ir svetimas“ – naujas bandymas atrasti Vilnių

Ketvirtadienį, balandžio 14 d., Laimonas Briedis Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje pristatė knygą „Vilnius – savas ir svetimas“. Įdomu tai, jog ši knyga prieš keletą metų buvo paskelbta anglų kalba ir vadinosi „Vilnius City of Strangers“.

Knygos autorius L. Briedis yra kilęs iš Vilniaus, tačiau pastaruoju metu gyvena Kanadoje. Kartu su knyga įvyko ir savotiškas autoriaus grįžimas į Vilnių, į jam „savą miestą“. Šiame grįžime svarbų vaidmenį atliko ir Vilniaus universitetas, nes šiuo metu L. Briedis, vykdydamas projektą „Literatūriniai Vilniaus žemėlapiai“, dirba VU Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centre.

Kaip teigia autorius, knyga „Vilnius savas ir svetimas“ yra savotiškas kultūrinės geografijos bandymas. L. Briedis stengėsi pažiūrėti į Vilnių ir jo istoriją iš geografinės plotmės, parodyti jį kitų žmonių, nebūtinai vilniečių, akimis. Pasak L. Briedžio, Vilnių galima apibūdinti, kaip emigrantų miestą, kaip miestą „nešamą po pasaulį“. Knygos autorius ypatingai pabrėžė, kad labai sunku kalbėti apie „tikrus vilniečius“, nes per keletą pastarųjų šimtmečių Vilniaus etninis veidas radikaliai keitėsi net keletą kartų. „Manau, kad jeigu atsidurtume prieškario ar net tarpukario Vilniuje šis miestas pasirodytų mums visiškai nepažįstamas ir svetimas, lygiai taip pat, kaip anuometiniai miesto gyventojai neatpažintų jo šiandien“, – sakė L. Briedis.

Kurdamas šį veikalą L.Briedis naudojosi daugeliu gerai žinomų šaltinių. Autorius sakė, jog apie Vilnių nėra parašyta ir publikuota labai daug atsiminimų. Šis miestas Europos diskurse istoriškai neturėjo svarbios vietos. L. Briedžio teigimu, daugelis atsiminimų apie šį miestą autorių tiesiog keliavo pro Vilnių, tačiau šis miestas retai kada tapdavo pagrindiniu kelionės tikslu (išimtis, ko gero, susijusi tik su tais žmonėmis, kurie atvažiuodavo į Vilniaus universitetą mokytis ar dėstyti). Nežiūrint į tai, L. Briedis savo knygoje istoriškai ir geografiškai sugebėjo savotiškai iš naujo atrasti Vilnių. Ypatingai L. Briedis džiaugėsi, kad visi šios knygos skaitytojai, su kurias jam teko bendrauti, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo anksčiau susiję su Vilniumi, ar ne, sugebėdavo atrasti knygoje „savo kampą Vilniuje“.

naujienos.vu.lt

Comments off

Baltarusija gedi

Baltarusija gedi teroro akto aukų Minsko metro. Jau keletą dienų vis galvojau, ką apie visa tai parašyti. Faktiškai, visos galimos mintys jau yra išsakytos viešoje erdvėje, man sunku prie jų ką nors pridurti, tad geriau pacituosiu vieną baltarusių autorių – Pavela Dmitrijevą (pateikiu laisvą citatos vertimą):

Dabar, kai čekistai per parą „be triukšmo“ rado ir sugavo kaltuosius, klausimų atsirado dar daugiau. Jau žinoma, kad „sulaikytieji prisipažino, jog taip pat yra susiję su sprogimu Minske 2008 m. per Nepriklausomybės Dieną ir anksčiau – Vitebske“. Šiaip, žinoma, jog patekęs į mūsų specialiųjų tarnybų rankas kiekvienas gali prisipažinti kad ir dėl Kenedžio nužudimo. Be to, 2005 m. irgi buvo sugauti „du ochlamonai“ (taip juos pavadino prezidentas), kurie tada irgi dėl visko prisipažino [Prisipažino dėl sprogimo Vitebske – V.D.].

Niekas nesako, jog dabar sulaikyti nekalti žmonės (neturime pakankamai faktų, kad galėtume daryti tokias išvadas), tačiau daugelis ekspertų įspėja: yra pavojus, jog norėdami bet kokia kaina raportuoti apie savo darbo sėkmę jėgos struktūrų atstovai gali tiesiog „paskirti“ kaltuosius.

Visas tekstas (rusų kalba) – čia.

Beje, Lietuva siūlo nemokamą reabilitaciją nukentėjusiems nuo sprogimo Minsko metro. Sakyčiau, gražus, kaimyniškas ir savalaikis gestas.

Comments off

« Previous entries
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos