Archive forsausio, 2011

Knyga apie plika akimi nematomą karą

Informaciniai karai vis dar yra kažkur tai anapus pažinimo. Nors Lietuvos žiniasklaida noriai vartoja šį žodžių junginį, tačiau šalies mokslinė erdvė ilgą laiką stokojo tekstų šia tema. Tyrėjus, rimtai besidominčius informaciniais karais, mūsų šalyje, ko gero, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Džiugu, kad jų gretas papildė Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto lektorius dr. Mantas Martišius, kuris praėjusių metų pabaigoje parengė knygą „(Ne)akivaizdus karas: nagrinėjant informacinį karą“ (Versus Aureus, 2010).

Nors ilgą laiką informaciniai karai buvo savotiška baidyklė taikiems piliečiams, šiandien šis reiškinys vis labiau artėja prie mūsų. Naujųjų informacinių technologijų vystymasis pavertė teorinius samprotavimus apie informacinius konfliktus realybe. Šiandien jau galima kalbėti ne apie kokią nors vieną informacinio karo rūšį, bet apie skirtingas tokio pobūdžio karų formas ir pavidalus, kuriuose persipina propagandiniai, socialiniai, techniniai ir kiti aktualūs aspektai. Apie visą tai ir dar daugiau pasakoja M. Martišiaus knyga.

Liaudies išmintis byloja, jog „kas įspėtas – tas ginkluotas“. M. Martišius siūlo savo skaitytojams praplėsti žinias informacinių karų srityje bei tokiu būdu apsisaugoti nuo grėsmės patiems tapti tiesiogine ar netiesiogine tokio pobūdžio karo auka.

Tačiau, reikia suprasti, jog informacinių karų nuostoliai būna specifiniai. „Deja, kare pirmoji auka būna tiesa, mažai kam ji reikalinga ir rūpi. Svarbiausia įtikinti aplinkinius, kad esi teisus. Susikuria paradoksali situacija: žiūri karo vaizdus ir suvoki, kad matai melą ir tiesą viename. Tiesa – tai žinios, kad karas vyksta, o sprogimai ir šaudymas realūs, ten pavojinga, žūsta žmonės. Melas – tai karo priežastys, karo eiga ir kontekstas. Tikiuosi, kad knyga padės jums geriau perprasti informacinį karą“, – taip „(Ne)akivaizdųjį karą“ pristato pats knygos autorius.

Šią knygą galima rekomenduoti visiems tiems, kas domisi politikos ir komunikacijos mokslų sąsajomis bei nepraleidžia pro akis to, kas vyksta globalizacijos paveiktame pasaulyje.

V. D. aka Komunikatorius

Paskelbta naujienos.vu.lt

Comments off

Netekome Skirmanto Valiulio

Nepažinojau Skirmanto Valiulio artimai. Jis net nebuvo mano dėstytojas, kai mokiausi VU Žurnalistikos institute, nes magistrantams jis nieko nedėstė. Tačiau pirmiausiai pažinojau S. Valiulį kaip, sakyčiau, kultinę Vilniaus ir visos Lietuvos televizijos, kino ir foto pasaulio figūrą. Taip pat su dideliu malonumu (o dabar – ir su šviesiu liūdesiu) prisimenu vienintelį savo pokalbį su juo. 2008 m. rudenį dariau su S. Valiuliu interviu Vilniaus universiteto laikraščiui „Universitas Vilnensis“. Galiu paliudyti – Skirmantas Valiulis buvo tikrai puikius pašnekovas, sugebėjęs per 10 – 15 minučių papasakoti aibę įdomių dalykų. Interviu buvo daromas S. Valiulio 70-mečio proga. Prisimenu, jog nežiūrint į amžių, Skirmantas Valiulis buvo kupinas idėjų ir planų „artimiausiai dešimčiai metų“. Gaila, kad šios idėjos ir šie planai taip ir liks jo neįgyvendinti.

Comments off

Replika

Repliką į mano „ašaras“ (ankstesnis įrašas). Kas domisi, pasiskaitykite – Aldona Žemaitytė „Nevarykim Dievo į medį“.

Comments off

Mūsų pergalės ašaros (apie honorarų „įsodrinimą“)

Praeitų metų pabaigoje VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto diskusijoje, skirtoje dvejiems Andriaus Kubiliaus vyriausybės darbo metams, iš vieno Ūkio ministerijos atstovo lūpų nuskambėjo pasigyrimas, jog be kita ko šios vyriausybės pasiekimas yra „honorarų įsodrinimas“. Toks pareiškimas mane labai užkabino – dėl dviejų priežasčių.

Pirmiausiai, apie honorarų įsodrinimą, o tiksliau – apie mokesčių autoriams, dirbantiems pagal autorinę sutartį, kėlimą buvo kalbama kaip apie savotišką pinigų „traukimą iš šešėlio“. Atseit, tuoj žurnalistai pradės mokėti mokesčius kaip visi normalūs žmonės bei taip prisidės prie biudžeto lėšų kaupimo. Skaityk – sutramdyta dar viena „privilegijuota klasė“. Valio!.. Tiesą sakant, girdėti tokius pasvarstymus buvo nemalonu, bet tiek to.

Kitas dalykas, – tai, jog iš tikrųjų „honorarų įsodrinimo“ iniciatyva pirmiausiai priklausė patiems žurnalistams. Mokėdami mažesnius mokesčius nuo autorinio atlygio žurnalistai (ir kiti laisvieji autoriai) tuo pat metu negaudavo jokių socialinių garantijų. Apie „honorarų įsodrinimą“ pradėta kalbėti pirmiausiai siekiant suteikti socialines garantijas žmonėms, dirbantiems vien pagal autorines sutartis. Šios iniciatyvos priešakyje buvo ir Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS).

Tačiau šiandien mes matome, jog geri ketinimai atsisuko prieš pačius žurnalistus. Vietoje pergalės džiaugsmo – nusivylimo ašaros ir faktiškai sužlugdyta autorinio atlygio už darbą sistema.

Kas gi nutiko? Situaciją geriausiai atspindėtų buvusio Rusijos ministro pirmininko ir ilgamečio šios šalies ambasadoriaus Ukrainoje a. a. Viktoro Černomyrdino plačiai žinomas posakis: „Norėjome kaip geriau, o gavosi – kaip visada“.

Galima priminti, jog savo laiku autorinio atlygio už atliktą darbą principas buvo labai paplitęs Lietuvos žiniasklaidoje. Nuo honorarų buvo mokamas mažesnis (15 proc.) mokestis, negu nuo atlygio už nuolatinį etatinio darbuotojo darbą. Pasinaudodamas tuo neretas darbdavys mokėdavo etatiniams žurnalistams tik minimalų atlyginimą, o kitą atlygio už darbą dalį sumokėdavo honorarais. Tai tapo savotišku įteisintu „sukčiavimo“ būdu. Nuo tokio gudravimo nukentėdavo ne tik valstybė, bet ir pats žurnalistas, kurio socialinės garantijos buvo tik minimalios, skaičiuojamos nuo oficialaus etatinio darbuotojo atlyginimo. Blogesnėje padėtyje atsidurdavo tie, kas dirbo tik pagal autorinę sutartį (pats kurį laiką buvau tokioje situacijoje) – jie neturėjo jokių socialinių garantijų. Suprantama, jog sistemą reikėjo keisti, tačiau…

Šiandien jau viskas yra kitaip. Nuo 2011 m. sausio 1 d. mokesčiai už darbą pagal autorinę sutartį išaugo dar kartą ir pasiekė anksčiau numatytą lygį. Iš mokestinės pusės beveik neliko skirtumo tarp etatinių ir neetatinių žurnalistų (tiesa, apmokestinimas kiek skiriasi priklausomai nuo to ar yra autorius susijęs kitais darbo santykiais su honorarą mokančiu darbdaviu ir ar dirba kaip etatinis darbuotojas dar kam nors kitam).

Mokesčių pakėlimas, ypač esant ekonominio sunkmečio situacijai, rimtai smogė darbo pagal autorines sutartis rinkai. Viskas prasidėjo nuo dažnai ir taip juokingų honorarų mažėjimo. Dalis leidinių tiesiog atsisakė visų neetatinių autorių paslaugų, o dalis griebėsi naujo sukčiavimo būdo – praeitų metų pabaigoje Lietuvos žurnalistų sąjungai teko reaguoti į bandymus paversti žurnalistus „verslininkais“. LŽS pranešime spaudai su nerimu buvo konstatuojama, jog „jau dabar dalis žurnalistų raginami pasiimti ar jau yra pasiėmę verslo liudijimus dėl fotografavimo, vertimo, filmavimo pramoginiuose renginiuose veiklų ir tokiu būdu darbo santykiai ar jiems atitinkantys santykiai dėl nuolatinio autorinių kūrinių užsakymo fiktyviai įvardinami kaip verslas“.

Taigi, verta susimąstyti, kokia yra mūsų pergalės kaina? Taip, dabar pagal autorinę sutartį dirbantis žurnalistas faktiškai turi tokias pat socialines garantijas, kaip ir etatinis žiniasklaidos priemonės darbuotojas (tiesa, dirbantiems TIK pagal autorinę sutartį žurnalistams garantijos skaičiuojamos nuo pusės honoraro sumos) – tai iš tiesų didelis pasiekimas. Tačiau paminėtų autorinių sutarčių yra vis mažiau ir mažiau (ir ne dėl to, kad darbdaviai susiprato ir pradėjo darbinti redakcijose neetatinius bendradarbius). Maža to, žurnalistai verčiami sukčiauti – „dirbti“ fotografais, vertėjais ir pan.

Mažėjantis autorinių sutarčių skaičius, nutraukiamas bendradarbiavimas su autoriais reiškia ir mažėjanti nuomonių įvairovės lauką Lietuvos visuomenės informavimo priemonėse.

Bijau, kad mūsų „pergalei“ galėtų paploti nebent legendinis karalius Piras.

lzs.lt

Comments (1)

Europa – artima ir tolima

2004 metai buvo vieni reikšmingiausių naujausioje trijų Baltijos šalių istorijoje. Tais metais Lietuva, Latvija ir Estija tapo visavertėmis NATO ir Europos Sąjungos narėmis. Galima sakyti, kad tai buvo simbolinis sugrįžimas į „tikrąją Europą“ – ne geografine, o politine ir ekonomine prasme. Tačiau ar tai tikrai buvo visavertis grįžimas į kadaise dėl sovietinės okupacijos prarastą europinę šeimą? Šiandien vienareikšmiai atsakyti į šį klausimą gana sunku.

skaityti toliau

Comments off

« Previous entries
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos