Archive forgruodžio, 2010

Paskutinioji metų diena

Mano asmeninė metų pabaiga buvo apsunkinta bjauriu virusu, kuris iškankino aukšta temperatūra ir kosuliu. Dėl to visi pojūčiai dabar yra kiek išplaukę, trūksta mąstymo aiškumo ir blaivumo. Iš kitos pusės, visus neatidėliotinus šių metų darbus pavyko užbaigti, šis tekstas – paskutinis iš jų. Dabar, kai jį parašysiu, galima bus kiek atsipalaiduoti bei pasiduoti laiko tėkmei, pabandyti kiek pailsėti prieš Naujuosius metus, pasirengti naujiems darbams ir iššūkiams.

Nerinksiu jokių metų įvykių, citatų ir pan. Daug ko per šiuos metus įvyko. Iš naujausių įvykių galima būtų paminėti tradicinį demokratinių vilčių žlugimą Baltarusijoje (prezidento rinkimai) ir tokį pat tradicinį tokių pat demokratinių vilčių žlugimą Rusijoje (antrasis Chodorkovskio ir Lebedevo procesas).

Dėl įvykių Baltarusijoje – niekaip negaliu suprasti, kam opozicijai reikėjo tiek alternatyvių kandidatų į šalies vadovo postą? Matyt pagrindinė intencija buvo – rimtai pakovoti su Aleksandru Lukašenka antrajame ture… Tačiau autoritarinėse šalyse nebūna antrojo turo. Ar jie nežinojo su kokia santvarka turi reikalų? Baltarusijos situacijoje buvo akivaizdu – kaip į antrąjį turą reikia eiti jau į pirmąjį turą. Likimas dvejų šansų nesuteiks. Šis akivaizdus dalykas, atrodo, taip ir nebuvo suprastas. Tad, simpatizuodamas jėgoms, kurios svajoja apie „europinę Baltarusiją“, su apgailestavimu konstatuoju, jog jos nepadarė visko, ką galėjo ir turėjo (žinoma, man lengva kritikuoti… (tai aš irgi suprantu)).

Chodorkovskio ir Lebedevo bylos baigtis nebuvo pernelyg netikėta. Absurdiškas procesas baigėsi griežtu nuosprendžiu. Politiniai kaliniai negreitai pamatys laisvę. Ko gero, pagrindinė intencija – neleisti Michailui Chodorkovskiui grįžti į aktyvų visuomeninį ir politinį gyvenimą. Kremlius bijo charizmatinių figūrų, o Chodorkovskį dabar lydi ir tam tikra kankinio aureolė. Kai kas jau paskaičiavo, jog proceso dalyviai turėtų išeiti į laisvę 2017 m. – prieš 2018 metų Rusijos prezidento rinkimus. Tad, prognozuojama, jog Chodorkovskio ir Lebedevo ateityje galimai laukia dar ir trečias procesas.

Tiek minčių besibaigiantiems metams. Tikėkimės, jog 2011 m. bus tiesiog geresni. Gerų švenčių!

Comments off

Kodėl man rūpi tai, kas vyksta Baltarusijoje?

Kol mes svarstome, kaip Wikileaks nutekinimai ir baudžiamasis Juliano Assangeo persekiojimas (tiesa, kol kas dėl įtarimų panaudojus prieš kitą asmenį seksualinę prievartą) paveiks žodžio laisvės principus, ta pati žodžio laisvė trypiama kaimyninėje Baltarusijoje.

Situaciją trumpai galima būtų aprašyti taip – per opozicinių jėgų protesto akciją Minsko centre gruodžio 19 d. buvo sužeista bei suimta nemažai ne tik vietinių žiniasklaidos priemonių atstovų, bet ir žurnalistų iš užsienio. Pabrėžiama, jog protesto akciją vaikę jėgos struktūrų atstovai suėminėjo visus, kas pakliūdavo po ranka – taip pat ir žurnalistus. Pavyzdžiui, žinoma Baltarusijos publicistė Irina Halip buvo sumušta faktiškai tiesioginiame eteryje, kai komentavo situaciją telefonu Rusijoje veikiančiai radijo stočiai „Echo Moskvy“. Paryčiais (4 val. 40 min.) specialios pajėgos šturmavo opozicinio tinklalapio „Chartija97“ redakciją – visi ten tuo metu dirbę žmonės buvo areštuoti.

Kita žodžio laisvės suvaržymo išraiška – internetinių resursų blokavimas. Šiuo metu opozicinių visuomenės informavimo priemonių tinklalapiai arba užblokuoti, arba „pakabinti“ DOS (Denial of Service) atakų. Interneto vartotojai iš Baltarusijos praneša apie bandymus riboti prieigą prie tinklaraščių ir socialinių tinklų.

Visa tai dabar vyksta ne Kuboje, ne Kinijoje, ne kur nors Afrikoje – visa tai dabar vyksta čia, Europoje. Galima be galo ilgai kalbėti apie gerų kaimyninių santykių svarbą, apie pragmatinę (realią) politiką. Galima žiūrėti diktatoriui į akis ir spausti jam ranką… Tegul tai būna politikų darbas ar galvos skausmas (kas kaip vertina). Nekalbu apie politinius valdančiojo Baltarusijos režimo aspektus (savo poziciją šiuo klausimu turėjau galimybę išsakyti vakar „Žinių radijo“ eteryje), tačiau kalbu apie klausimą, svarbų viso demokratinio (ir juo labiau – nedemokratinio) pasaulio žurnalistams.

Žodžio ir spaudos laisvė yra nekvestionuojama vertybė. Tai esminis mūsų – žurnalistų – veiklos principas. Be jo sunku įsivaizduoti šiuolaikinę žurnalistiką. Tai, kas vyko, vyksta (ir, bijau, kad tebevyks) Baltarusijoje yra grubus šios laisvės suvaržymas. Deja, šiuo atveju galima pasakyti tik: „nebe pirmą kartą“ ir „nieko naujo“. Tačiau neturėtume apie tai tylėti. Primindami apie spaudos ir žodžio laisvės svarbą, mes priminame tai ne tik žmonėms, siekiantiems šią laisvę suvaržyti (nesvarbu kur ir kaip), ne tik visuomenei, kuri ne visada vertina tai, ką turi, bet ir sau patiems. Kaip rašė anglų poetas Džonas Donas (John Donne) „neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau“.

P.S. Šiandien mes (esantys 13 vietoje pagal spaudos laisvės indeksą („Reporterių be sienų“ duomenys)) turime galimybę solidarizuotis su kolegomis Baltarusijoje (154 vietą pagal spaudos laisvės indeksą). Drįsčiau teigti, kad tai yra mūsų – kaimynų ir draugų – pareiga. Kviesčiau diskutuoti, kokiu būdu mes galėtume tai padaryti geriausiai?

Publikuota lzs.lt

Comments off

Žmonės aikštėje

Šiandien vakare Baltarusijos opozicinių jėgų atstovai turi išeiti į aikštę. Jie teigia, jog išeis bet kurio atveju, nes netiki valdžia… Netiki, jog šalyje, daugiau negu dešimtmetį gyvenančioje griežto autoritarizmo sąlygomis, įmanomi laisvi ir sąžiningi rinkimai… Jau faktiškai aišku, kad viskas spręsis aikštėje. Toks sprendimų būdas nėra pats geriausias (prastas būdas, tiesą sakant), tačiau opozicionieriai mano, jog kito būdo tiesiog nėra. Kišeninė rinkimų komisija parašys tokius skaičius, kokių reikia diktatoriui.

Daug kas priklausys nuo žmonių ryžto. Ar jie nepabijos išeiti? Kiek bus tokių – nepabijojusiųjų? Ar žmonių balsas bus išgirstas? Baltarusiai nori permainų – ypač jaunimas. Amžinas „šalies lyderis“ simbolizuoja amžinąjį sąstingį.

Tačiau diktatorius kabinsis į valdžia „dantimis ir nagais“. Jis bijo prarasti valdžią, nes praradus ją teks daug už ką atsakyti… Dingę opozicijos atstovai, represijos prieš opozicinius politikus, žurnalistus, visuomeninius veikėjus… Tačiau, jeigu jis liks – visa tai tęsis. Tai žino žmonės, kurie išeis į aikštę. Tai žino ir jėgos struktūros, kurioms teks rinktis su kuo jos – su žmonėmis, ar valdžia?

Nerimo vakaras Baltarusijoje artėja. Dieve, saugok žmones.

Comments off

Skaitant Wikileaks

Ar tikrai Wikileaks skelbia sensacingus duomenis? Žinoma, skelbiama medžiaga yra įdomi, bet kol kas aš asmeniškai nesužinojau nieko, kas būtų pernelyg netikėta ar aplamai apverstų mano pasaulėžiūrą aukštin kojomis (na, gal Wikileaks ir turi tokią medžiagą, tačiau dar jos nepaskelbė). Paskutinis dalykas, kuris mane pralinksmino, buvo Rusijos reakcija į duomenis apie NATO parengtą Baltijos šalių gynybos planą. Kiek atsimenu, apie tai, jog toks planas rengiamas, Lietuvos žiniasklaidoje buvo kalbama viešai ir atvirai (žinoma, plano detalės nebuvo aptarinėjamos – čia Wikilekas tikrai atskleidė daugiau informacijos). Beje, lapkričio pradžioje pranešta, jog planas JAU YRA parengtas. Todėl Rusijos pasipiktinimas „slaptu“ planu atrodo apgailėtinai… Juo labiau, kad Lietuva, Latvija ir Estija yra pilnavertės Šiaurės Atlanto aljanso narės. Tad, atrodo, jog Rusiją piktina NATO ryžtas vykdyti savo įsipareigojimus dėl kolektyvinio saugumo. Be to, gynybos planą Maskva bando pateikti kaip „agresijos išraišką“.  Kremliui vėl paranoja…

Platesnį mano tekstą apie tai galima perskaityti čia (rusų kalba).

Comments off

Tadžikistanas: nestabilumo nuojauta

Nuo tariamo stabilumo iki realaus nestabilumo – mažiau negu vienas žingsnis. Tai šiemet parodė įvykiai Kirgizijoje, vėl atkreipę dėmesį į Centrinės Azijos regioną. Ši respublika ne vienintelė gyveno ir, ko gero, tebegyvena tariamo stabilumo būsenos. Tą patį galima pasakyti ir apie Tadžikistaną, kurio posovietinėje istorijoje žioji pilietinio karo (1992–1997) žaizda.

skaityti toliau

Comments off

« Previous entries
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos