Archive forlapkričio, 2010

Abchazija ir Pietų Osetija – Rusijos protektoratas

Prieš dvejus metus, 2008 m. rugpjūčio 26 d., Rusija, pajutusi savo jėgą po „pergalingo“ penkių dienų karo prieš Gruziją ir apatiškos Vakarų reakcijos į tai, leido sau įgyvendinti dar vieną politinę avantiūrą. Tądien Maskvoje oficialiai pripažinta separatistinių Gruzijos teritorijų – Abchazijos ir Pietų Osetijos – nepriklausomybė. Nors šis žingsnis primena avantiūrą, vargu ar tai buvo spontaniškas sprendimas. Maskva žinojo, ką daro. Šiandien galima konstatuoti, kad Rusija žengdama šį žingsnį beveik nieko nepralaimėjo, nors gal laimėjo ir mažiau, negu tikėjosi iš pat pradžių. Kitas klausimas, ar ką nors laimėjo pačios „pripažintos” respublikos.

skaityti toliau

Comments off

Rusijos kaleidoskopas

Žiauriai sumuštas žurnalistas Olegas Kašinas (laikraštis „Komersant“) vis dar yra dirbtinėje komoje. Nėra abejonių, jog išpuolis prieš žurnalistą susijęs su jo darbu. O. Kašinas nemažai rašė apie Kremliaus šelpiamas jaunimo organizacijas (tokias kaip „Naši“, „Molodaja gvardija“ etc), jis taip pat domėjosi Chimki miestelio miško istorija. Tiesa, tai, dėl kokių būtent straipsnių ir pasisakymų buvo susidorota su žurnalistu – tiksliai taip ir nėra aišku.

Dėl O. Kašino sumušimo pasipiktino net pats Dmitrijus Medvedevas. Seniai pati aukščiausioji Rusijos valdžia nereagavo taip aštriai ir audringai į susidorojimus su žurnalistais. Pažiūrėsime, ar tai ką nors reiškia, nes šiandieninėje Rusijoje tokio pobūdžio nusikaltimai lieka neišaiškinti (nes beveik kiekvienu atveju jų pėdsakas veda į valdžios ar jėgos struktūrų kabinetus).

Naktį į pirmadienį taip pat buvo sumuštas žurnalistas Anatolijus Adamčiukas. Tai įvyko netoli Maskvos esančiame Žukovskio miestelyje. A. Adamčiukas neseniai rašė straipsnį apie paauglius, sulaikytus dėl protestų prieš Chimki miestelio miško kirtimą. Dar ankščiau buvo sumuštas Konstantinas Fetisovas – ekologas, aktyvus to paties miško gynėjas.

O štai buvęs ilgametis Maskvos meras Jurijus Lužkovas dėl viso pykto išvežė į Londoną savo dvi dukras. Didžiosios Britanijos spaudai buvęs meras pareiškė, jog bijo dėl jų saugumo, nes neva yra susilaukęs grasinimų. Ironiška, bet čia tas pats Lužkovas, kuris savo laiku buvo vienas iš dabartinės Rusijos valdymo sistemos architektų… Žmogus, leidęs sau viešai kalbėti apie būtinybe gražinti Rusijai Krymą ir grasinęs Ukrainai vos ne kariniu įsiveržimu. Ironiška ir tai, jog šis veikėjas visada griežtai pasisakydavęs ir prieš NATO bloką (pasisakymai sovietinio agitpropo stilistikoje), galiausiai išvežė savo dukras ne į (kaip taikliai pastebėjo vienas interneto komentatorių) Čečėniją (kur, kaip žinia, „tvarka ir stabilumas“), o į Didžiąją Britaniją, esančia vienu iš Šiaurės Atlanto aljanso ramsčiu.

Toksai vat gaunasi šia savaite Rusijos kaleidoskopas.

Comments off

Nesportinės krepšinio pamokos

Visai neseniai džiaugėmės aukštu mūsų krepšininkų pasiekimu – pasaulio čempionate iškovotais bronzos medaliais. Šis įvykis kelioms dienoms suvienijo šalies visuomenę, padėjo trumpam pamiršti tarpusavio nesutarimus ir skriaudas. Šiandien stebime dviejų Lietuvos klubų kovas Eurolygoje ir irgi tikimės gerų rezultatų. Tiesa, kiek ankščiau šiedu klubai, amžini priešininkai – Vilniaus „Lietuvos rytas“ ir Kauno „Žalgiris“ – pradėjo tarpusavyje kitokią, visai nesportinę kovą, kurioje jaus spėjo nukentėti… žurnalistai.

Didžiausiu netikėtumu tapo žinia apie tai, jog Kauno krepšinio klubas „Žalgiris“ atsisako akredituoti savo namų rungtinėse „Lietuvos ryto“ laikraščio, televizijos ir interneto portalo žurnalistus. Iš viešai pasirodžiusių pranešimų tampa aišku, jog Kauno krepšinio klubo nepasitenkinimą sukėlė neva neobjektyvūs „Lietuvos ryto“ pranešimai apie „Žalgirį“. Vėliau užpulta buvo ir „Kauno diena“. Po gan absurdiškai suformuluoto, spaudos laisvę paneigiančio rašto, pasirašyto krepšinio klubo direktoriaus Paulio Motiejūno, laikraštį teko palikti sporto žurnalistams Dovilei Kamarauskienei ir Mindaugui Augusčiui.

Priekaištų iš žurnalistų pusės susilaukė ir Vilniaus krepšinio klubas „Lietuvos rytas“. Spalio viduryje į Lietuvos žurnalistų sąjungą kreipėsi televizijos kanalo SPORT1 žurnalistai, kurie nurodė, jog paminėtas klubas atsisako teikti jiems informaciją apie sportinę klubo veiklą, o klubo žaidėjams ir personalui pastaruosius kelis mėnesius uždrausta bendrauti su SPORT1 žurnalistais. Tiesa, „Lietuvos ryto“ klubas išplatino oficialų pareiškimą, kuriame neigia jam mestus kaltinimus.

Matyt, taip jau sutapo, jog problemos, kamuojančios Lietuvos žiniasklaidą ir jos aplinką ryškiausiai atsiskleidė – išlindo, kaip yla iš maišo – per šalies pasididžiavimą – krepšinį. Aptariama situacija parodė, jog įtakingos organizacijos (šiuo atveju – krepšinio klubai) yra pasiryžusios daug kam, kad į viešumą apie juos patektų tik „teisinga“ informacija. Šiuo atveju, informacijos „teisingumas“ neturi nieko bendro su jos objektyvumu. „Teisinga“ informacija parodo tik vieną nuomonę, tik vieną tiesą ar, pavyzdžiui, propaguoja lojalumą tik vienam sportiniam klubui. Kitaip sakant, tai yra žaidimas į vienus vartus (o gal geriau pasakyti – į vieną krepšį?). Tokios pastangos atskleidžia norą įvesti savotišką cenzūrą – jei ne visose šalies žiniasklaidos priemonėse, tai nors tose, kurios yra vienaip ar kitaip pavaldžios ar pasiduodančios įtakai (beje, galima priminti, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 straipsnis draudžia masinės informacijos cenzūrą).

Turėti kontroliuojamą, paklusnią, kišeninę žiniasklaidą, kuri pateiktų tik „teisingą“ ir suderintą informaciją, ne tik krepšinio klubų svajonė. Apie bandymus daryti įtaką žiniasklaidai kalbama ne taip jau ir retai. Istorijoje su „Lietuvos rytu“ ir „Žalgiriu“ (ypač su pastaruoju) tai tiesiog matoma ryškiausiai ir gal – skaudžiausiai (nes krepšinis Lietuvoje, kaip ten bebūtų, yra truputį daugiau negu tiesiog sportas).

Kiek žinau, spręsti susiklosčiusią situaciją kol kas sekasi sunkiai, nežiūrint į tai, jog savo pozicijas pareiškė Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos sporto žurnalistų federacija ir Lietuvos krepšinio lyga. Bet kuriuo atveju, neįsivaizduoju situacijos, kad į mūsų gyvenimą grįžtų sovietinio tipo cenzūra ar viena „teisinga tiesa“. Tai būtų visiškas laisvos žiniasklaidos idėjos žlugimas ir visai nesvarbu, kur ta „viena tiesa“ atsirastų – sporto, politikos ar ekonomikos žurnalistikoje. To tiesiog negalima leisti.

Vienas Post Scriptum – interneto komentaruose, prie publikacijų apie įvardintą situaciją, neretai galima buvo aptikti tokią skaitytojų poziciją: „taip tiems žurnaliūgoms ir reikia“. Suprantama, jog ši pozicija atspindi bendrą nusivylimą žiniasklaida, tačiau žmonės, kurie džiaugėsi to, jog žurnalistai negalės gauti akreditacijos ar tiesiogiai pabendrauti su žaidėjai, faktiškai džiaugėsi dėl savo teisės gauti operatyvią ir objektyvią informaciją pažeidimo. Matyt, tokie skaitytojai neprieštarautų, jei būtų „maitinami“ vien pagal vadinamąsias PR technologijas parengtais tekstais, nes būtent tokia ateitis mūsų laukia, jei akreditacijos nesuteikimo praktiką perims ir kiti sporto klubai, renginių organizatoriai ar valdžios institucijos.

Publikuota: lzs.lt

Comments off

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos