Archive forspalio, 2010

Kviečiu į koncertą

Retas atvejis – įrašas ne apie politiką ar kokią kitą nesąmonę. Tiesiog norėčiau visus pakviesti lapkričio 17 d. ateiti į muzikinį klubą „Artistai“ į mano (ir ne tik mano) pasirodymą. Tikiuosi, kad bus tikrai įdomus vakaras. Publikai groju gana retai, bet jau kokie 7 metai, kai vis neatsisakau šiuo malonumo. Pažadu truputi akustinio roko, truputi bliuzo, truputi dainuojamosios poezijos… Prisiminsime grupę „Gorod“, prie kurios ištakų kartu su Robertu Mazerskiu stovėjau ir aš. Vienu žodžiu, nepažadu, kad bus linksma (nes linksmų dainų nerašau), bet pažadu, kad bus gera. Veiksmo pradžia – 20 val.

Comments off

Komentaras apie Baltarusiją

Šiandien buvau pakviestas dalyvauti “Žinių radijo” laidoje „Dienos klausimas“ (prezidentės Dalios Grybauskaitės vizitą į Baltarusiją aptarti). Trumpai, apie ką kalbėjau aš:

Baltarusija yra mūsų kaimynė, su ja mes turime plėtoti gerus, kaimyniškus santykius, tačiau reikia nepamiršti ir fakto, jog šiandien ši šalis yra valdoma autoritarinio režimo. Kokios bebūtų D. Grybauskaitės intencijos, šis vizitas, esant vos dviems mėnesiams iki prezidento rinkimų Baltarusijoje, gali būti interpretuojamas kaip autokrato Aleksandro Lukašenkos palaikymas. Nėra abejonių, jog būtent taip jis bus pateiktas Baltarusijos žiniasklaidoje.

Ką reikėjo daryti? Tikrai nevertėjo važiuoti prieš rinkimus (kaip, dabar pridursiu, nevertėtų važiuoti ir iškarto po rinkimų). Reikėjo išlaikyti pauzę, analizuojant visą situaciją, stebint procesus, vykstančius Baltarusijoje. Esmė ta, jog prezidentės vizitas yra vizitas pačiu aukščiausiu lygiu. Galima svarstyti, ar tam, kad būtų užtikrinti geri, kaimyniški santykiai neužtektų bendradarbiavimo žemesniu lygiu (tol, kol Baltarusijoje ne įvyks demokratinės permainos).

D. Grybauskaitės vizitą galima vertinti kaip jos deklaruojamos realios, pragmatiškos politikos principų įgyvendinimą. Tačiau žaidžiant real politik žaidimus visada reikia būti atsargiems. Lietuva, kaip maža šalis, vargu ar kada galės aplošti šiame žaidime dalyvaujančias dideles valstybes. Istorija rodo, jog real politik situacijoje būtent mažos valstybės būna nustumiamos į šalį ar net paaukojamos. Todėl, mano manymu, vertybinė užsienio politika, kuri vyravo Valdo Adamkaus laikais, buvo mūsų stiprybė. Dabar jos nebeturime.

Na, o kalbant apie Baltarusiją, galima numanyti, jog A. Lukašenka visais įmanomais būdais kabinsis už valdžios. Ar pavyks jo realiausiam konkurentui Andrejui Sanikovui (eteryje suklydau ir pavadinau jį Aleksandru) nugalėti? Jeigu rinkimų rezultatai bus klastojami, tai tikrai ne (o tikėtis laisvų rinkimų šiandieninėje Baltarusijoje faktiškai neįmanoma). Be to, žmonės kaimyninėje respublikoje vienu metu ir nori, ir bijo permainų. Tačiau yra vienas veiksnys, kurį net nepavadinčiau politiniu: kai 16 metų matai televizoriaus ekrane vieną ir tą patį veidą – tai nusibosta.

Comments off

Jurijų Ševčiuką – į prezidentus!

Apie tai, jog Rusija 2012 metais spręs dilemą – Putinas ar Medvedevas – aš ne taip seniai jau rašiau. Tačiau galima būtų pasvajoti (pabrėžiu – atrodo, jog tik pasvajoti) apie trečią variantą. Kalbu ne apie situaciją, kai Putinas su Medvedevu galimai išrinks dar vieną įpėdinį į šalies vadovo postą. Noriu pasvajoti apie realią alternatyvą.

Vieną neblogą variantą pasiūlė Rusijos tinklaraštininkai. Internete startavo kampanija „Jurijų Ševčiuką į Rusijos prezidentus“. Trumpai aptarkime šio varianto pro et contra.

Pro. Juokas juokais, tačiau šis roko muzikantas tikrai galėtų tapti gera alternatyva nusibodusiems politikams – liaudies mėgiamas, su tvirta pilietine pozicija, savotiška „rusiško roko sąžinė“. Puikus kompromisinis variantas skirtingų politinių jėgų gerbėjams. Kaip prezidentas jis galėtų būti tinkamu „moraliniu autoritetu“. Jis galėtų grąžinti Rusijos politikai adekvatumą, pabandyti išvaduoti šalį iš „imperinio sapno“.

Contra. Pats J. Ševčiukas leido suprasti, jog žiūri į tokią rinkiminę kampaniją internete tik kaip į pajuokavimą. Jis neeis į prezidentus ir tai yra suprantama. Net jeigu J. Ševčiukas nuspręstų rimtai kovoti dėl šalies vadovo posto, tai realiai jis turi mažai šansų. Egzistuojančios autoritarinės sistemos sąlygose J. Ševčiukas, ko gero, būtų tiesiog neprileistas prie rinkimų (nesugebėtų užsiregistruoti kandidatu) – lygiai taip pat, kaip jis dabar „neleidžiamas“ į centrinius Rusijos televizijos kanalus. Be to, yra ir kitos grėsmės. Svarbiausia iš jų – geras poetas nebūtinai yra geras politikas (greičiau – net atvirkščiai).

Kokios išvados? Iš tikrųjų – jokių… Svajonės lieka svajonėmis. Dėl Rusijos prezidento posto 2012 metais kovos Putinas su Medvedevu (jeigu tai galima bus pavadinti kova), na o Ševčiukas, reikia tikėtis, ir toliau rašys dainas ir koncertuos bei deklaruos savo pilietinę poziciją nuo scenos (galiausiai, tai irgi svarbu).

Na ir desertui: Юрий Шевчук и группа ДДТ  «Капитан Колесников»

Comments off

Rusija-2012: Medvedevas ar Putinas?

Nors Rusijos prezidento rinkimai vyks tik 2012 metais, jau prabilta apie neoficialiai prasidėjusią rinkiminę kampaniją. Atrodo, kad į šiuos rinkimus gali grįžti intriga, kurios esmė – ar Dmitrijus Medvedevas sutiks „grąžinti“ postą Vladimirui Putinui, ar viskas pasibaigs žūtbūtine kova tandemo viduje? Ieškant atsakymo į šį klausimą vertėtų įdėmiau pasižiūrėti į kai kuriuos Rusijos politinio gyvenimo procesus.

skaityti toliau

Comments off

Insaideriai

Terorizmas keičia savo veidą. Europos saugumui pradeda grasinti ne paslaptingi „svetimi“ (teroristai, atvykę iš kokios nors tolimos šalies), o insaideriai (nuo angl. – insider). Idėjos yra landesnės ir gyvybingesnės, nei grubi jėga. Europa yra rimtai sunerimusi, kad teroristinės veiklos subjektais vis dažniau tampa jos piliečiai. Kitaip sakant, naujos kartos teroristai – tai tokie pat žmonės, kaip mes; žmonės – turintys tokias pat teises ir laisves (pavyzdžiui, teisę laisvai judėti Šengeno erdvėje).

Šiek tiek keičia savo veidą ir pats terorizmas. Šiandien galima kalbėti ne tik apie informacinį karą, bet ir apie informacinį terorizmą. Pavyzdžiui, nežinia, ar realūs teroro aktai didžiuosiuose Europos turistų traukos centruose įvyks (duok Dieve, kad ne), tačiau paskleista informacija apie tokių teroro aktų galimybę turėtų sumažinti turistų srautus į šalis, esančius „rizikos zonoje“ (o kartu ir jų įplaukas į biudžetą, gaunamas iš turizmo). Svarbiausia – pasiektas efektas.

Teroristai kėsinasi ne į žmones, nes jiems nusispjaut, kas yra jų aukos. Jie kėsinasi į sistemą, į įprastą gyvenimo būdą. Tikras teroristų ginklas ne sprogmenys (tai – tik priemonė), o baimė. Galima daug kalbėti apie liberaliąsias vertybes, tačiau teroro grėsmes akivaizdoje pradedama kalbėti apie tai, jog asmens privatumą reikia aukoti vardan visuomenės saugumo etc. Taigi, pasikartosiu, laužoma sistema, o insaideriams visada paprasčiau tai daryti, nes jie veikia iš vidaus.

Comments off

« Previous entries
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos