Archive forliepos, 2010

Šansas mokamo turinio šalininkams

Žiūrinėdamas, kas naujo vyksta globalioje žiniasklaidos sferoje Europos žurnalistikos centro tinklalapyje aptikau naujieną, jog šeši didieji Prancūzijos laikraščiai ruošiasi atidaryti internete bendrą „virtualų spaudos kioską“ (virtual newsstand). Jis turėtų pradėti veikti jau rugsėjo mėnesį. Čia tokie leidiniai kaip „Le Monde“, „Liberation“, „Le Figaro“, „Les Echos“, „Le Parisien“ ir „L’Equipe“ parduos interneto vartotojams savo straipsnius. Portalas pasiūlys skaitytojams kelis paslaugų paketus – vartotojai galės prenumeruoti tik konkrečius straipsnius arba visą į portalą talpinamą informaciją.

Tradicinė spauda priversta keltis į internetą. Tai yra savotiška šiandieninė prievolė, modernumui mokama duoklė. Tačiau pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, netyla diskusijos apie tai, kokia yra naujienų internete ateitis – mokama ar nemokama? Buvau sutikęs ir vienos, ir kitos vizijos šalininkų. Galima teigti, jog mūsų šalyje, bent jau kol kas, praktiškai laimi pirmoji vizija: greitos naujienos (tartum greitas maistas) ir, svarbiausia, beveik nemokamai (beveik dėl to, jog vartotojas vienaip ar kitaip moka už interneto paslaugas). Kol kas tokios idėjos šalininkų yra dauguma.

Tačiau laisvos ir nemokamos informacijos migracija internete turi ir savo tamsiąją pusę. Vis dažniau pastebiu, jog populiariausių Lietuvos internetinių portalų turinys pradeda dubliuotis. Kalbu net ne apie informacinius pranešimus, kurių pagrindą sudaro visuose portaluose aptinkama BNS ar ELTOS pateikta informacija. Bet koks analitinis straipsnis, patekęs į virtualią erdvę, būna tiražuojamas visuose naujienų portaluose. Perėjęs iš vieno informacinio portalo į kitą, dažnokai gali pastebėti, jog didžioji dalis turinio čia nėra nauja, nes tu tai jau matei pirmame tinklalapyje. Todėl, galiausiai, portalo pasirinkimą lemia ne jo pateikiamo turinio įdomumas ar originalumas (kurio beveik nebelieka), o navigacijos patogumas ir dizaino malonumas akiai.

Galbūt tai ir yra šansas mokamos informacijos internete šalininkams. Numanoma, jog Lietuvoje atsirastų interneto vartotojų, kurie būtų pasiryžę mokėti už originalias analitines medžiagas. Kitas klausimas, kiek platus yra tokių vartotojų ratas? Ar jų skaičius būtų pakankamas tam, jog toks internetinis projektas pasiteisintų? Prisiminus patarlę, jog „vienas lauke ne karys“, sakyčiau, kad prancūziškų laikraščių pavyzdys, kuriuo ir pradėjau šį straipsnį, galimai rodo išeitį visiems mokamo turinio internete šalininkams, taip pat ir Lietuvoje.

Mūsų rinka nėra didelė. Ji akivaizdžiai neprilygsta nei Prancūzijos, nei net kaimyninės Lenkijos rinkai. Jeigu kiekvienas rimtas leidinys pradės kurti savo atskirą mokamą informacinį portalą bei velsis į žūtbūtinę kovą dėl vartotojų, pasirengusių mokėti už turinį, galima prognozuoti potencialų visų tokio pobūdžio projektų fiasko. Tačiau apjungę savo jėgas visi mokamo turinio šalininkai gali sukurti vieną,  tačiau tikrai labai gerą informacinį portalą, kuriame kiekvienas vartotojas galės atrasti jį dominančias temas bei straipsnius (ir užprenumeruoti tik jas, nemokėdamas už kitą, jam neįdomų ir nereikalingą turinį). Sakyčiau, jog būtent šia linkme reikėtų judėti mokamos informacijos internete šalininkams – tai jų šansas.

Publikuota: lzs.lt

Comments off

Moldova – savęs atradimo kelyje

Moldova – dar viena šalis, siekianti ištrūkti iš Rusijos traukos lauko. Savo kelyje ji susiduria su tais pačiais sunkumais kaip ir daugelis posovietinių respublikų.

Svarbių pokyčių politiniame Moldovos gyvenime įvyko 2009 metų pavasarį. Parlamentinė ir kaip pasekmė prezidentinė krizė lėmė politinių jėgų, stovinčių prie valstybės vairo, pasikeitimą. Prieš tai nuo 2000 metų šalį valdė Moldovos komunistų partija, jos lyderis Vladimiras Voroninas du kartus buvo išrinktas prezidentu (valstybės vadovą Moldovoje renka parlamentas). Įdomu tai, kad į valdžią komunistai ėjo su šūkiais apie Moldovos ir posovietinės erdvės (ypač – Rusijos) ryšių stiprinimą. Tačiau vėliau Komunistų partija pradėjo deklaruoti, kad vienintelis teisingas šalies kelias turėtų būti į Europos Sąjungą. O santykiai su Kremliumi buvo stipriai subjurę.

skaityti toliau

Comments off

Neįtikėtina šnipų istorija

Neseniai įvykusi šnipų istorija, kuri sudrumstė ramybę tarp JAV ir Rusijos, stebino ne vieną ją sekusį apžvalgininką. Atrodytų, ką tik Barack Obama ir Dmitrijus Medvedevas draugiškai šnekučiavosi, neformaliai pietaudami greito maisto užeigoje, o jau vos ne kitą dieną Federalinio Saugumo Biuras (FTB) JAV teritorijoje sulaikė 10 Rusijos šnipų. Dar vienas šnipas Amerikos prašymu buvo sulaikytas Kipre, tačiau vėliau paleistas už užstatą ir, kaip manoma, pabėgo į turkiškąją salos pusę ir ten pasislėpė.

skaityti toliau

Comments off

Skaitytojai atrieda, atidunda

Nei iš šio, nei iš to prisiminiau linksmą „Anties“ dainą apie zombius, kurie „atrieda, atidunda“. Zombiai, arba atgiję numirėliai – klasikinis masinės kultūros objektas, simbolizuojantis svetimumą, baimę, grėsmę. Tačiau, prie ko čia žiniasklaidos aktualijos?

Neseniai perskaičiau apie Delfi portalo paleidžiamą naują projektą „DELFI pilietis“, kuris apibūdinamas kaip „piliečių naujienų portalas“. Jo dalyviams – paprastiems skaitytojams – siūloma rašyti (fotografuoti, filmuoti) apie tai, kas vyksta jų „mieste, kaime ar net kieme“. Kitaip sakant, čia puikus pavyzdys to, kaip skaitytojams siūloma „tapti žurnalistais“, perimti profesionalių informacijos rengėjų funkcijas.

Beje, tai ne pirmas toks projektas Lietuvoje. Dar ankščiau šią idėją, atitinkančią pasaulines tendencijas, realizavo „15 minučių“ portalas su savo iniciatyva „Įkrauk žinių“. Taigi, tai, apie ką su tokiu siaubu kalbėjo ir tebekalba žiniasklaidos srities specialistai – įvyko: diletantai stumia nuo pjedestalo profesionalus.

Skaitytojai atrieda, atidunda – į žurnalistų teritoriją. Jie, kaip zombiai, akimirksniui užima erdvę, išstumdami iš jos iki šiol dominavusią rūšį. Jie „suvalgo“ informacinę erdvę, pertvarko ją pagal savo įsivaizdavimą. Ar atėjo laikas skambinti pavojaus varpais?

Rimtos diskusijos apie situaciją, kai kiekvienas žmogus, pasinaudodamas dabar egzistuojančiomis techninėmis priemonėmis, gali būti pats sau žurnalistas, leidėjas, televizijos ar radijo (vaizdo ir garso siužetų) kūrėjas netyla jau kelis metus. „Informacijos pateikimo profesionalumo atžvilgiu šiandien išgyvename didžiulę krizę, kuri sukelia tam tikrą pasimetimą. Štai kažkas pabandė pažaisti su informacija ir jam jau atrodo, kad jis tapo profesionaliu žurnalistu. Tai matydami komunikacijos profesionalai truputį išsigando. Ar jie dar bus reikalingi ateities informacijos gamybos fabrikuose?“, – taip neseniai viename mano darytame interviu, apibūdindamas šią situaciją, kalbėjo VU Žurnalistikos instituto direktorius Žygintas Pečiulis.

Požiūris į skaitytojų prasiveržimą į profesionalios informacijos rengimo sferą svyruoja nuo kraštutinio pesimizmo iki atsargaus optimizmo. Pesimistai mano, jog diletantai greitai išstums iš šios sferos visus profesionalus. Optimistai teigia, jog profesionalumo poreikis vis vien išliks, o diletantai tiesiog nesusitvarkys su visomis informacijos rengimo funkcijomis.

Kaip ten bebūtų, portalai, kurių turinį kuria patys skaitytojai, šiandien jau tapo realybe. Su kiekvieną dieną vis rimčiau žiūrima ir į tinklaraščius (tiksliau – į tam tikrus jų autorius). Perduoti informaciją – patalpinti ją internete – užima kelias sekundes, be to – tai jau galima padaryti tiesiog mobiliuoju telefonu. Taigi, skaitytojai tikrai atrieda, atidunda į informacinę erdvę, jie jau nebėra vien pasyvūs stebėtojai ir tai tampa rimtu iššūkiu profesionaliems žurnalistams. Tačiau taip pat neskubėčiau dėl to pulti į paniką. Galiausiai, toks iššūkis – gera dingstis mums, žurnalistams, tobulėti. Sakyčiau, jog atėjo laikas apginti savo profesionalumą darbais.

Comments off

A. Kubiliaus vyriausybės fiasko

Šiandien perskaičiau apie viešosios nuomonės tyrimą, kuris parodė, jog iš 1009 apklaustųjų tik 2 vienareikšmiškai teigiamai vertina Andriaus Kubiliaus vyriausybės darbą. Kaip ir dauguma, tikriausiai, nesu nustebintas. 2 – tai įvertinimas, kurį ramiai galima būtų parašyti šiai vyriausybei. Tačiau paaiškinti tokį apklausos rezultatą irgi galima pabandyti.

Pirmiausiai, labai sunku teigiamai vertinti tai, ko nesupranti. Vyriausybė priėmė daug nepopuliarių sprendimų, tačiau aš neigiamai vertinu jos darbą ne dėl to (arba, ne tik dėl to). Tai, jog sunkius ir nepopuliarius sprendimus tektų priimti bet kuriai vyriausybei – suprantama. Prisiminkime Graikiją, kuri labai nenorėjo atsisveikinti su geru ir nerūpestingu gyvenimu, tačiau finansinės realijos yra tokios, kad to gyvenimo išsaugoti tapo neįmanoma. Taigi, suprantama, jog krizė yra toks metas, kai šalims tenka priiminėti sudėtingus ir nepopuliarius sprendimus, tačiau…

Tačiau manau, jog Lietuvoje šie sprendimai turėjo būti labiau apgalvoti, subalansuoti, logiškai išmąstyti (o ne priimami paskubomis naktį). Žmonėms turėjo būti paaiškinta priimamų sprendimų reikšmė, jų būtinybė. Be to, negalima pamiršti aplamai pražūtingai nekokybiškos A. Kubiliaus vyriausybės ryšių su visuomene politikos. Atsimenu tai, kaip mūsų ministras pirmininkas kalbėdavo per televiziją tik pradėjęs eiti pareigas (dabar irgi nedaug kas pasikeitė). Vietoje to, kad drąsintų Lietuvą ir jos žmonės jis visa savo povyzą rodė, jog nieko gero čia nebus. Su tokia veido išraiška, kokią jis demonstravo kalbėdamas su žurnalistais, Lietuva galima buvo tik laidoti, bet ne gelbėti iš krizės gniaužtų.

Taigi, du žmonės iš tūkstančio vienareikšmiškai teigiamai vertinantys dabartinės vyriausybės darbą, mano manymu, yra netgi per daug. Iš kitos pusės, gera, kad pas mus vis dar yra optimistų.

Comments off

« Previous entries
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos