Archive forbirželio, 2010

Rusijos opozicija ir jos kategorijos

Pažiūrėjus į politinę Rusijos areną atrodytų, kad opozicinių jėgų joje netrūksta, tačiau nė vienos iš šių jėgų vaidmuo nėra ir, tiesą sakant, negali būti esminis. Tam yra keletas priežasčių. Visų pirma per pastarąjį dešimtmetį Rusijoje buvo įgyvendinamas autoritarinės valstybės modelis (tokie terminai kaip „suvereni demokratija“ ir „valdžios vertikalė“ – tik eufemizmai, prastai pridengiantys rusiškos politinės sistemos esmę). Autoritarinės valdymo formos netoleruoja kitos nuomonės – kitaip sakant, netoleruoja opoziciškumo. Šiandieninės Rusijos atveju galima konstatuoti, kad esamos opozicinės jėgos yra arba persekiojamos, arba prijaukintos (taigi ir realios opozicinės funkcijos neatlieka).

Skaityti toliau

Comments off

Naujas dujų karas – nuobodybė

Prieš keletą dienų rusų žurnalistė Eugenija Albac vienoje televizijos laidoja pavadino naują „dujų karą“ (dabar – tarp Rusijos ir Baltarusijos) nuobodžiu. Pritarčiau tokiai nuomonei. Galima priminti, jog pirmieji dujų karai vyko tarp Rusijos ir Ukrainos. Maskva demonstratyviai bausdavo „oranžinį“ kelią pasirinkusius kaimynus. Be jokių abejonių, tai buvo „naujas žodis“ tarptautinėje politikoje – toks pat Kremliaus išradimas kaip ir „suverenioji demokratija“.

Beje, dujų karas nėra vienintelė tokio pobūdžio priemonė. Patys buvome susidūrę su „pieno karu“, „vežėjų karu“ etc. Kitaip sakant, ekonomika tampa „ginklu“, pakeisdama karinius poveikio priemones (kurios šalis, norinti priklausyti civilizuotų valstybių klubui, negali laisvai naudoti).

Taigi, Rusijos ir Baltarusijos konflikte, besivystančiame šiomis dienomis, nematyti nieko naujo. Galima numanyti, jog Rusijos pretenzijos Baltarusijai turi pagrindą (kaip ir atsakomos Minsko pretenzijos Maskvai). Tačiau tai, jog šis ekonominis ginčas taip aktyviai visų pusių keliamas į aikštę rodo, jog, kaip ir ankščiau, tikroji konflikto esmė yra politinė.

Gali iškilti klausimas – kodėl Baltarusija? Minskas jau ne pirmus metus kėlė tam tikrą Maskvos nepasitenkinimą. Aleksandrui Lukašenkai daug kas buvo atleidžiama už „amžinos draugystės“ pažadus, nors Baltarusijos „šeimininkas“ tuo neretai tiesiog piktnaudžiavo. Šiandien, pasikeitus valdžiai Ukrainoje, Rusija turi naują draugą mitiniai „slaviškai brolijai“. Todėl Baltarusija gali labai greitai savo kailiu patirti visus Maskvos užsienio politikos ypatumus. Priežasčių nubausti Minską, kaip ir paminėta, yra nemažai. Pavyzdžiui, Baltarusija taip ir nepadėjo Rusijai įtvirtinti naujausių užkariavimų – nepripažino Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės.

Comments off

Apie žurnalistų etiką

LŽS Vilniaus skyriaus tinklaraščiui paruošiau tokį trumpą informacinį pranešimą:

LŽS seminare Klaipėdoje Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas Linas Slušnys akcentavo keletą paprastų, bet labai svarbių dalykų. Pasak jo, svarbiausias veiksnys žurnalisto etikoje yra jo vidiniai įsitikinimai. Jei jie sutampa su etikos normomis – tai yra garantija, jog žurnalistas sieks nepažeidinėti profesinės etikos, elgsis sąžiningai.

„Ar dažnai galvojame apie žmogų, apie kurį rašome? Ar galvojame apie jo vaikus?“, – retoriškai klausė į seminarą susirinkusių žurnalistų L. Slušnys. Jis konstatavo, jog neretai žurnalistai eina paprastesniu keliu – tiesiog „priklijuoja žmogui etiketę“, kurios po to lengvai neatsikratysi. „Nebukite teisėjais“, – tokį svarbų patarimą iš L. Slušnio lupų išgirdo į seminarą susirinkę žurnalistai.

Iš tikrųjų, apie žurnalistų etiką kalbama pernelyg mažai. Ši tema dažniausiai paliekama akademinei terpei, apie ją diskutuojama kaip apie teorinę dimensiją. Žinoma, egzistuoja Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, tačiau nedaugeliui profesionalų tai kasdienė knyga, kuri visą laiką yra po ranka. Deja, bet tenka pastebėti, kaip etikos normos aukojamos vardan skandalingo populiarumo, vardan siekio pritraukti (kad ir nesveiką) skaitytojo ar žiūrovo dėmesį.

Mano manymu, L. Slušnys pasakė tikrai labai svarbų dalyką… Jo palinkėjimas „nebūti teisėjais“ yra į dešimtuką. Kitas reikalas, jog publika yra kiek pripratusi prie tokio nežiniasklaidinio žiniasklaidos vaidmens. Publika pati greitai gali nuteisti ką nori ir kada nori.  „Kauno pedofilijos byla“ puikiausiai tai parodė. Joje dar nėra jokio teisminio sprendimo, tačiau ką paklausi – visi jau žino „visą tiesą“, žino, kas kaltas, o kas – ne. Žiniasklaida nesipriešina tam, plaukia pasroviui, palaiko tokio „žinojimo“ iliuziją.

Ar noriu pasakyti, jog būtent publika kalta dėl žiniasklaidos neetiškumo? Tikrai ne. Koks bebūtų publikos poreikis (arba net ne jis pats, o tik iliuzija apie šio poreikio perpratimą) žiniasklaida turėtų laikytis savo profesinių taisyklių, savo principų, tarp kurių yra ir profesinė etika. Žiniasklaida turėtų  būti (ir čia aš, žinoma, kalbu apie idealų variantą) stipresnė, nepasiduoti neišmanėliškumui, teisinių principų neigimui. Tai nėra lengvas kelias. Na, iš kitos pusės, niekas ir nežadėjo, jog bus lengva…

Suprantu tam tikrą šių minčių naivumą ir idealizmą. Be to, jokiu būdu nenoriu prisiimti pamokslautojo vaidmens. Pats kartais piktnaudžiauju subjektyviai vertinimais (iš kitos pusės, komentaro žanras tai leidžia). Be to, šis įrašas yra iš tos pačios teorinės, o ne praktinės dimensijos terpės. Tačiau, jeigu mes pradedame kalbėtis – tai jau yra žingsnis, tai jau yra judėjimas (reikia tikėtis – geresnių) pokyčių link.

Comments off

Primityvus smurtas

Paskutinį kartą apie Kirgiziją rašiau maždaug prieš penkias savaites. Tada straipsnio pavadinime pažymėjau, jog „viskas tik prasideda“. Štai ir prasidėjo. Tai, kas vyksta šiomis dienomis Kirgizijos pietuose yra primityviausio smurto pavyzdys. Taip vertinčiau visus tarpetninius susidūrimus, siekius išnaikinti „kitokius“ nei esi tu. Šio smurto ištakas ko gero galima būtų aptikti priešistorinėse bendruomenėse, kai egzistavo „savo gentis“, o visos kitos – „svetimos“ – gentys buvo priešiškos. Primityvus smurtas iš esmės yra toks pat visur, kur jis pasireiškia – ar tai Ruanda (hutai ir tutsiai), ar Irakas (sunitai ir šiitai), ar Kirgizija (kirgizai ir uzbekai). Tačiau pats didžiausias šio smurto baisumas yra būtent jo primityvume. Jame nėra jokios logikos – tik akla neapykanta „kitokiam“.

Primityvaus smurto keliu eina tos bendruomenės, kurios laikosi pirmykščio – sakykime, etninio – identiteto principo. Sunku įsivaizduoti tokio smurto protrūkius visuomenėse, kuriose dominuoja pilietinis identitetas, šalyse, kur žmonės supranta, jog gerovė priklauso nuo jų pačių – nuo jų pastangų. Šis supratimas yra sudėtingas, nes verčia prisiimti atsakomybę, o tai jau yra labai rimtas žingsnis. Žinoma, paprasčiau suversti visą atsakomybę (o dar geriau – kaltę) kitiems. Tai irgi yra primityvųjį smurtą lemiantis faktorius.

Deja, bet toks „primityvizmas“ yra būdingas visoms postsovietinėms šalims (kai kurioms daugiau, kai kurioms mažiau). Komunistinis eksperimentas nesukūrė prielaidų pilietinei visuomenei formuotis. Totali „valdžios“ kontrolė, jos „atsakingumas“ už viską («партия – наш рулевой»), nelaisvė, iniciatyvos stoka (dėl pačios iniciatyvos beprasmybės) sukūrė inertinę visuomenę, kuri pasirodė esą neapsaugota nuo primityvaus smurto (galima prisiminti etninius konfliktus po Sovietų Sąjungos žlugimo). Tai, kas šiandien vyksta Kirgizijoje, savotiškai yra viso to pasekmė.

Comments off

LŽS – įsivaizduojamoji bendruomenė?

Pastebėjau tik vieną teigiamą ekonominio sunkmečio pasekmę – kolegos pradėjo labiau domėtis galimybe įstoti į Lietuvos žurnalistų sąjungą (LŽS). Baimė dėl ateities privertė daugelį susimąstyti apie būtinybę prisijungti prie bendruomenės, kurios tikslas yra „ginti žurnalistų teises ir laisves“. Tačiau, įstoję į LŽS, dauguma kolegų nusiramina, padeda į kišenę pažymėjimą ir pamiršta apie savo narystę sąjungoje, prisimindami apie ją tik tada, kai tenka mokėti nario mokestį, ar kai prireikia realios pagalbos.

Benedictas Andersonas tvirtino, jog iš esmės visos bendruomenės yra „įsivaizduojamos“. Nagrinėdamas nacionalizmo užgimimo ir vystymosi problematiką, jis pabrėžė, jog joks individas negali pažinoti visų kitų pasaulyje gyvenančių savo tautybės žmonių, todėl jo priklausomybė tautinei ar kalbinei bendruomenei yra įsivaizduojama. Bendruomenė, su kuria jis save sieja, faktiškai egzistuoja individo sąmonėje – jis ją įsivaizduoja kaip tam tikrą visumą, kurios iš tikrųjų nemato.

Pagalvojau, jog LŽS šiandien yra klasikinė „įsivaizduojamoji bendruomenė“ (ypač stambiausieji sąjungos skyriai ir klubai). Laikydamas rankoje sąjungos pažymėjimą galiu įsivaizduoti tam tikrą savo kolegų, disponuojančių tokiais pat pažymėjimais, visumą. Mano vidinis žvilgsnis mato nemenką būrį žmonių visoje Lietuvoje (ir už jos ribų), kuriuos, be minėto pažymėjimo, susieja profesiniai gebėjimai ir panašaus darbo patirtis. Tačiau ar tokio įsivaizdavimo užtenka efektyviam sąjungos darbui?

Liūdna, bet sparčiai augant LŽS narių skaičiui, aktyvių narių skaičius išlieka faktiškai toks pat. Visuose renginiuose, seminaruose, konferencijose, organizuojamuose sąjungos, sutinki iš esmės tuos pačius žmonės. Vilniaus skyriaus atveju tokių kolegų gal susirinktų 30 – 40 (kaip, pavyzdžiui, parodo ne tokia jau ir sena skyriaus visuotinių susirinkimų praktika). Iš esmės, tai vos 15 proc. nuo nuolat augančio skyriaus narių skaičiaus. Likusieji 85 proc. yra įsivaizduojamoji, jei nepasakius – fantominė – bendruomenės dalis.

Mano minėtas B. Andersonas nevertino, ar „įsivaizduojamosios bendruomenės“ principas yra blogas, ar geras. Šis principas buvo tiesiog pateikiamas kaip faktas. Lietuvos žurnalistų sąjungos atveju bendruomenės „įsivaizduojamumas“ yra greičiau neigiamas, nei teigiamas faktorius.

Praeitų metų pradžioje LŽS Vilniaus skyrius išrinko naują savo valdybą, kurioje pradėjau dirbti ir aš. Nusprendėme, jog narių aktyvumas (tiksliau – neaktyvumas) gali būti nulemtas blogos vidinės komunikacijos. Taip manėme tada, tačiau šiandien aš sakyčiau, jog esmė ne komunikacijoje, o kiekvieno nario vidinėje pozicijoje. Žinoma, mes – žurnalistai – esame užsiėmę žmonės, iš mūsų sunku reikalauti papildomo aktyvumo, tačiau savo prioritetus mes visgi nustatome patys. Deja, atrodo, jog dauguma LŽS narių kaip tik LŽS prioriteto sau ir neiškelia.

Tačiau ar pati Lietuvos žurnalistų sąjunga daro ką nors, kad jos bendruomenė būtų labiau reali, nei įsivaizduojamoji? Priimdami naujus narius į LŽS klausiame tik formalių dalykų bei turime tik formalius reikalavimus. Žmogui reikia turėti arba atitinkamą išsilavinimą, arba pakankamai ilgai dirbti žiniasklaidos srityje. Neklausiame esminių dalykų – kodėl žmogus stoja į LŽS, ko jis tikisi iš sąjungos, kaip įsivaizduoja savo vietą joje, su kokiomis iniciatyvomis į ją ateina? Pagalvojau, jog pretendentams į narystę reikėtų įvesti „motyvacinį egzaminą“, ar tiesiog numatyti stojimo anketoje atskirą punktą kūrybinei užduočiai (tikro žurnalisto toks dalykas neturėtų išgąsdinti) – trumpam esė, kuriame stojantysis galėtų išdėstyti savo motyvaciją: tegul jis laisva forma atsako į mano paminėtus klausimus – pirmiausiai, atsako į juos sau pačiam.

Žinoma, apie „motyvacinį egzaminą“ pretendentams į narystę LŽS rašau juokais, tačiau tai nepanaikina klausimo apie motyvaciją kaip tokią, taip pat nepanaikina ir klausimo apie sąjungos bendruomenės įsivaizduojamumą. Nepamirškime, jog šių metų rudenį įvyks visuotinis LŽS suvažiavimas. Be jokių abejonių, lapkričio 27 d. sąjungos bendruomenė įveiks savo įsivaizduojamumą ir, nors Vilniaus Rotušėje irgi susirinks ne visi Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai, tai tikrai bus panašu į realios bendruomenės susiformavimą. Tačiau ar sugebėsime išlaikyti jos realumą kitą dieną (savaitę, mėnesį etc.)? Ko gero, į šį klausimą jau turėtume atsakyti mes – esami LŽS nariai. Vėlgi, atsakyti, pirmiausiai, patys sau.

Publikuota: lzs.lt

Comments off

« Previous entries
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos