Archive forbalandžio, 2010

Laivynas, dujos ir interesai

Juodosios jūros laivynas pasiliks Sevastopolyje iki 2042 metų, o Ukrainai visą tą laiką bus taikoma 30 proc. nuolaida dujoms, perkamoms iš Rusijos. Tokia skandalingo naujausiojo susitarimo tarp Kijevo ir Maskvos esmė. Taigi, Rusija lyg švenčia strateginę pergalę santykiuose su Ukraina, o Ukrainoje opozicija gedi dėl nacionalinių interesų išdavimo.

Viktoras Janukovičius sužaidė ekonomine korta. Suprantama, jog ši korta Ukrainai yra labai svarbi, tačiau ar tiek svarbi, jog dėl jos galima būtų rizikuoti šalies suverenumu?

Juodosios jūros laivyno funkcija yra dvejopa. Pirmiausiai, nežiūrint į tai, jog jis yra gana prastos būklės, šis laivynas visgi gali suvaidinti savo vaidmenį lokaliame konflikte Juodosios jūros baseine. Galima priminti, jog šis laivynas buvo pajungtas per Rusijos karinę operaciją prieš Gruziją 2008 metų rugpjūčio mėnesį. Tačiau svaresnė yra jo simbolinė vertė. Juodosios jūros laivynas Kryme įtvirtina Rusijos interesą šioje zonoje. Be to, jo dislokavimas Ukrainos teritorijoje iki 2042 metų reiškia, jog Ukraina dar mažiausiai 32 metus net teoriškai negalės tapti NATO nare (Maskvai tai yra didžiulė moralinė pergalė). Ko gero, tai – esminis Rusijos ir Ukrainos susitarimo aspektas.

Tačiau kol kas nepamirškime, kad susitarimas dar tik pasirašytas, bet neratifikuotas. Suprantama, jog Rusijos Dūmoje jokių problemų dėl to neiškils, na o Ukrainos Radoje tikriausiai užvirs žūtbūtinė kovą, kurios rezultatą sunku prognozuoti. Kitaip sakant, susitarimas dar gali būti neratifikuotas. Be to – ratifikuotas ar ne – šis susitarimas savotiškai stiprina Ukrainos opozicinių jėgų pozicijas, konsoliduoja aplink jas šalies piliečius, kuriems gali nepatikti Rusijos traukos jėgos stiprėjimas. Tad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.

Comments off

Žiniasklaidos išbandymas D. Kedžio istorija tęsiasi

Atrodo, kad į pirmuosius laikraščių puslapius, internetinių portalų aktualijų skiltis ir televizijos kanalų prime-time‘ą sugrįžta D. Kedžio istorija. Antras didžiojo media-spektaklio aktas, kurio atspirties taškas yra tariamai aptiktas „garsaus bėglio“ kūnas (daug informacinių dividendų bus surinkta jau šioje stadijoje – ginčijantis, ar tai Kedys, ar ne?). Tad žiniasklaidos laukia nemenkas išbandymas, kurį galima apibrėžti taip: ar sugebės ji sensacingos temos akivaizdoje išsilaikyti profesinės etikos normos rėmuose, ar pasiduos sensacijos svaiguliui?

Išbandymas ne iš lengvųjų. Tiesa ta, jog D. Kedys šiuo atveju jau nebe žmogus, išgyvenęs vienokią ar kitokią tragediją (ir kaltas, arba nekaltas dėl kelių žmonių mirčių), o „prekės ženklas“, nešantis pelną. D. Kedžio istorija – tobulas media-įvykis, tačiau šis įvykis ir jo informacinė aura turi ribas. Norint išspausti iš šios istorijos kuo daugiau, ankščiau ar vėliau teks ieškoti kitokių (papildomų) šios istorijos aspektų, o galiausiai tiesiog pripildyti informacinę erdvę spėlionėmis ir prasimanymais (kad tik kuo ilgiau išlaikyti žiūrovų / skaitytojų dėmesį). Neretai būtent toks dirbtinis istorijos „aktualumo palaikymas“ stumia žurnalistus prie profesinės etikos ribos (ar tiesiog – už jos).

D. Kedžio istorija buvo ir išlieka lakmuso popieriuku skirtingoms žiniasklaidos priemonėms. Įdomumo dėlei galima stebėti, kas išlaikys šį išbandymą, o kas ne. Mano pastebėjimais neišlaikiusiųjų jau yra. Deja, galiu prognozuoti, jog jų bus ir daugiau… Iš kitos pusės, gal aš tiesiog esu užsispyręs pesimistas ir pernelyg blogai galvoju apie savo kolegas bei Lietuvos žiniasklaidą? Žinoma, norėtųsi tikėtis, jog net ekonominio sunkmečio metu profesionalumas nugalės pelno siekį, tačiau faktas yra tas, jog jis ne visada nugalėdavo ir ekonomiškai palankiais laikais. Tad, išbandymas D. Kedžio istorija yra tikrai rimtas iššūkis šalies žiniasklaidai, o kartu ir žurnalistų etiką prižiūrinčioms institucijoms.

———

Taip pat skaitykite: Nekaltumo prezumpcija ir Robino Hudo sindromas

Comments off

Bosnija ir Hercegovina – tiksinti etninė bomba

Vadinamasis Jugoslavijos karas šiandien prisimenamas nedažnai. Pirmąsias naujienų pozicijas užima kiti – šviežesni ir aktualesni – konfliktai. Jugoslavijos karas jau yra istorijos dalis. Tačiau nepamirškime, kad tai yra naujausiosios istorijos įvykiai. Ko gero, dar ne visos šio karo žaizdos užgijo. Sakyčiau, kad ir pats karas buvo viena didžiulė žaizda Europos kūne. Kiek ilgai bus jaučiamos jo pasekmės – nesiryžtu prognozuoti. Be abejonių, įvykiai Balkanuose dar ilgai teiks peno apmąstymams.

skaityti toliau

Comments off

Kelyje

Bremenas – gražus miestas, nors ir ne pernelyg įspūdingas (klasikinė vokiška gotika). Tai turėjo būti paprasta, bet miela trumpalaikė išvyka… Niekas negalėjo prognozuoti, jog būtent tomis dienomis Islandijoje išsiverš ugnikalnis ir jo išmetamų dulkių debesis paralyžiuos Europos oro erdvę.

Rezultatas – vietoje pusantros valandos skrydžio, kelionė traukiniu per Vokietiją, Lenkiją ir Lietuvą – namo, į Vilnių. Nerimastingos mintys apie viršijamą kelionės biudžetą, bėgantį laiką, maršruto optimalumą ir priimto sprendimo teisingumą.

Iš Bremeno važiuojame traukiniu stovėdami (vėliau pavyksta užimti sėdimas vietas). Hamburgo traukinių stotyje pro langą matome apokaliptinę viziją – visas peronas tiesiog užkimštas žmonėmis – atrodo, tokiais pat nevykusiais lėktuvų keleiviais, kaip ir mes patys.

Važiuojame per Vokietiją. Pilni vagonai žmonių. Daug kas kalbasi telefonu arba tarpusavyje. Kas antras vulkano išsiveržimo „auka“. Kiekvienas turėjo savo maršrutus ir planus. Dabar viską tenka keisti… Kai kur net matome „pažįstamus“ – žmones, kurie ryte kartu su mumis stovėjo oro uoste eilėje prie aviakompanijos informacijos langelio.

Tamsoje pasiekiame Lenkiją. Pakeičiame eurų likučius į zlotus. Lenkija gedi savo prezidento ir kitų žuvusiųjų lėktuvo katastrofoje balandžio 10 d. Po šios tragedijos praėjo jau beveik savaitė. Bet mes dabar galvojame tik apie savo bėdas.

Naktinis traukinys į Varšuvą. Sėdimos vietos – miegoti neįmanoma. Kartu savo keliais važiuoja lenkai. Geriame su jais per naktį alų. Galiausiai angliškos frazės pradeda maišytis su lenkiškomis, o žodis „kurwa“ pakeičia visus kitus keiksmažodžius, kai galvoji apie susiklosčiusią situaciją.

Anksti ryte atsisveikiname su pakeleiviais (jie važiuoja toliau – į Liubliną). Krečiami rytinio šaltuko po bemiegės nakties išeiname į Varšuvos centrinės stoties peroną. Prie tarptautinių maršrutų kasų eilės ir pesimistinės nuotaikos. Nervinamės, nes traukinys į Vilnių vos už pusvalandžio, o eilė juda neįmanomai lėtai. Kas antras bilieto pirkėjas užtrunka prie kasos langelio, nes nežino, kur geriau važiuoti (nes aplinkiniai oro uostai uždaryti, o visi planai ir taip žlugę).

Pagaliau bilietai nupirkti. Šturmuojame traukinį, atsisėdame. Paskutinis ilgos kelionės etapas. Patogu ar nepatogu – neturi reikšmės. Snaudulys stipresnis nei visi kiti jausmai. Pusiau miegodami važiuojame per Lenkiją toliau – link Lietuvos. Viskas atrodo pilka ir beprasmiška. Vienintelė paguoda – su kiekviena akimirka vis arčiau namų.

Comments (2)

V. Pozneris etc

Trečiadienį dalyvavau „Žurnalistų pusryčiuose“, kuriuos rengia Transparancy Internetional Lietuva. Renginio svečias buvo žinomas Rusijos žurnalistas Vladimiras Pozneris. Štai kelėta jo minčių:

Žurnalistui pirmiausiai turi rūpėti jo skaitytojai – jis turi užtikrinti žmogaus teisę žinoti.

Žurnalistas turi būti atsakingas, nes jis yra įtaką darantis asmuo.

Rusijoje tarp žurnalistų yra gana stipri savicenzūra, tačiau savicenzūra egzistuoja ne tik Rusijoje.

Rusijoje iki šiol nebuvo demokratijos. Jūs norite, kad ji atsirastų per 20 metų?

Rusijoje [XX a. dešimto dešimtmečio pabaigoje] žurnalistai pradėjo palaikyti tam tikras politinių konfliktų puses. Žmonėms tai greitai nusibodo, jie pradėjo nepasitikėti žurnalistais.

Mano prognozė – 2012 metais Rusijos prezidentu bus perrinktas Dmitrijus Medvedevas. Man taip kužda mano intuicija.

P.S. Šiaip, V. Pozneris be abejonių įdomus pašnekovas, o jo žurnalistinė patirtis verta pačios didžiausios pagarbos. Tačiau niekaip negalėjau atsikratyti vienos minties, kuri po paminėto renginio tik sustiprėjo. Ne taip seniai Rusijoje buvo įvesti tokie pusiau oficialus apibrėžimai – „sisteminė opozicija“ (politinės jėgos, kurios iš esmės palaiko valdantieji režimą, yra nuspėjamos ir kurioms leidžiama kritikuoti Putiną, Medvedevą bei „Pieningąją Rusiją“, kad susidarytų demokratinio proceso iliuzija – tai Komunistų partija, Rusijos liberalioji demokratinė partija ir pan.) ir „nesisteminė opozicija“ (veikėjai ir politinės jėgos, kurios „išmestos“ iš oficialaus politinio proceso – tai Kasparovas, Limonovas, „Solidarumas“ ir pan.). Taigi, man atrodo, jog V. Pozneris kaip tik yra „sisteminės opozicijos“ analogas šiuolaikinėje Rusijos žurnalistikoje.

Comments off

« Previous entries
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos