Archive forkovo, 2010

Kviečiu pavartyti Mažvydo „Katekizmą“

Mažvydo „Katekizmo“ originalas – kadaise mačiau jį Vilniaus universiteto bibliotekos saugykloje. Be jokių abejonių, tai didžiausia ne tik VU bibliotekos, bet ir visos Lietuvos paveldo vertybė. Šiandien buvau maloniai nustebintas, kai gavau pranešimą, jog pirmąją spausdintinę lietuvišką knygą galima dabar laisvai „pavartyti“ virtualioje erdvėje. Rekomenduoju (tikriems prisiekusiems bibliofilams tai aplamai turėtų būti šventė) – http://gluosnis.vu.lt/biblio/dperziura.pradzia?nr=32

Jei kam įdomu – čia nuoroda į visą šiuo metu pasiekiamą Vilniaus universiteto bibliotekos skaitmeninę kolekciją: http://www.mb.vu.lt/sk-kolekcijos

Comments off

Žiniasklaidos ateitis internete – mokama ar nemokama?

Ne taip seniai iš Didžiosios Britanijos atėjo žinia apie „drastišką eksperimentą“ – laikraščiai „Times“ ir „Sunday Times“ planuoja nuo birželio mėnesio apmokestinti priėjimą prie savo interneto svetainių. Atrodytų, tai prieštarauja paties interneto principui, kur informacija gali laisvai ir nevaržomai pasklisti tarp milijonų vartotojų, tačiau britų žiniasklaidos atstovai yra įsitikinę, jog eina teisingu keliu.

Mintys apie internetinio turinio apmokestinimą nėra svetimos ir Lietuvai. Prieš keletą savaičių „LogIn 2010“ konferencijoje vyko diskusija „Tradicinė žiniasklaida naujoje interneto eroje“. Ten ši tema tapo vos ne pagrindiniu ginčo objektu: dienraščio „15 minučių“ generalinis direktorius Tomas Balžekas pareiškė, jog „kaip ir meilė, informacija turi būti prieinama nemokamai“, tuo tarpu kai „Verslo žinių“ vyriausias redaktorius Rolandas Barysas paprieštaravo jam, jog „nemano, kad būna nemokami pietūs“. Diskusijai pasibaigus, kiekvienas liko prie savo nuomonės, o atsakymas į klausimą, kokia ateitis laukia informacijos internete – laisvoji sklaida ar apmokama prieiga – taip ir nebuvo atrastas.

„Times“ ir „Sunday Times“ eksperimentas yra reikšmingas, kalbant apie žiniasklaidos ateitį interneto eroje. Po kurio laiko būtų įdomu aptarti jo rezultatus. Tačiau svarbu suprasti ir tai, jog tai, kas gali būti sėkmingai realizuota Didžiojoje Britanijoje nebūtinai pavyks padaryti Lietuvoje.

Iš tikrųjų, „Times“ ir „Sunday Times“ eksperimentas nėra pernelyg drastiškas Vakarų pasaulio kontekste. Naršydamas po anglakalbį interneto segmentą esu pastebėjęs, jog nemaža dalis turinio ten ir taip yra mokama. Kalbu pirmiausiai apie mokslinę informaciją – dažnas anglakabis tinklalapis pateikia tik pirmą mokslinio straipsnio puslapį arba santrauką, o norint gauti visą tekstą reikia už tai susimokėti. Nors mokestį dažniausiai būna nedidelis, tačiau tai yra tikri pinigai. Panašiai ir su knygomis – įvedę į paieškos sistemą autoriaus vardą ir knygos pavadinimą jus greičiau gausite nuorodą ne į knygos tekstą, o į daugybę pasiūlymų nusipirkti šią knygą internetu. Ko gero, tokią situaciją galima paaiškinti Vakarų pasaulyje gana griežtai paisomomis autorinėmis teisėmis, už kurių pažeidimus taikomos nemenkos baudos.

Lietuvoje situacija yra kiek kitokia. Internetas vertinamas kaip nemokamos informacijos lobynas, iš kurio kiekvienas turintis prieigą gali bet ką ir bet kada pasiimti. Panašiai ir su žinių portalais. Dažnai vieną ir tą patį aktualesnį ar skandalingesnį straipsnį galima būna aptikti visuose populiariausiuose žinių portaluose. Ten pat atsiduria nemažai straipsnių, atkeliavusių ir iš popierinių laikraščių ir žurnalų. Faktiškai, interneto žinių portalai Lietuvoje konkuruoja ne informacijos originalumu, o naršymo priemonių patogumu ir siūlomų pramogų kiekiu.

Nežinau, ar Lietuvoje artimiausiu metu galėtų atsirasti žiniasklaidos priemonė, kuri ryžtųsi tokiam pat eksperimentui, kaip „Times“ ir „Sunday Times“. Aišku, jog tokį žingsnį pasiryžęs žengti leidinys turėtų pasiūlyti skaitytojams visiškai originalų turinį, kuris būtų įdomus ir netrivialus, o tai reikštų ir dideles investicijas į kūrybinę komandą ir techninį personalą. Ką gali žinoti – gal ir mūsų žemėje atsiras vienas-kitas drąsus eksperimentatorius, tačiau, greičiausiai, tai atsitiks dar ne rytoj.

Publikuota lzs.lt

Comments off

Vakarai ir Rytai, arba naujo šaltojo karo šešėlis

„Šaltasis karas“, „ginkluotės varžytuvės“, „geležinė uždanga“ – atrodytų, tokie žodžių junginiai liko praeityje. Šie reiškiniai dabar turėtų dominti tik istorikus, tačiau taip pat nereikėtų pamiršti, kad istorija kartais apibūdinama kaip spiralė, galinti atvesti mus į tą patį (ar panašų) tašką, iš kurio, atrodytų, jau buvome išėję ir grįžti neplanavome. Tikrai, jau atrodė, kad Rytų ir Vakarų priešprieša Europoje, žlugus Sovietų Sąjungai ir kariniam Varšuvos blokui, yra nebeaktuali. NATO aktyviai peržiūri savo strategijos koncepciją, įvardydama kaip pagrindines grėsmes ne konkrečias šalis, o tarptautinį terorizmą ir kitus naujo pobūdžio iššūkius. Viena iš Šiaurės Atlanto aljanso šalių, Prancūzija, net yra pasiryžusi parduoti Rusijai karinių laivų. Ar tai byloja, kad Europos žemyne pasiekta stabilumas ir harmonija?

skaityti toliau


Comments off

Žodžiai ir mintys – JAV ambasadorė Lietuvoje Anne E. Derse

Vakar stebėjau viešą JAV ambasadorės Anne E. Derse paskaitą VU TSPMI. Toliau kai kurie momentai, kuriuos pažymėjau (objektyvi informacija) ir mano pamąstymai apie tai (subjektyvi informacija).

JAV niekada „nepripažino priverstinio Baltijos šalių prijungimo prie Sovietų Sąjungos. Jungtinės Amerikos Valstijos laikėsi šios nepripažinimo politikos ir palaikė Baltijos šalių nepriklausomybę penkiasdešimt metų“. (Visai neseniai buvo minimas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetis. Buvo daug prisimenama apie 1990 – 91 metų įvykius. Yra nemažai liudijimų, jog tuometinė JAV administracija be entuziazmo sutiko žinią apie Lietuvos siekį atkurti savo Nepriklausomybę, o pagrindinis nepasitenkinimo leitmotyvas skambėjo taip: „Kodėl jus kenkiate Gorbačiovui?“).

„Norėčiau pasakyti labai aiškiai: Jungtinės Amerikos Valstijos yra įsipareigojusios ginti Lietuvą. Mes turime puikią saugumo partnerystę – ir dvišalę, ir kaip artimos NATO sąjungininkės“ (Nieko naujo, tačiau vis vien malonu girdėti).

Kalbėdama apie konstruktyvius santykius su Rusija A.E. Derse pabrėžė, jog  JAV išlaiko realistinį požiūrį į juos. „Ir toliau spausime Rusiją, kad ji vykdytų įsipareigojimus Gruzijai“, – sakė ambasadorė. (Šiaip, ES, NATO, o kartu ir JAV Rusijos ir Gruzijos konflikto metu 2008 m. rugpjūtį pademonstravo stebėtiną pasyvumą. Manau, kad „spausti Rusiją“ dėl „įsipareigojimų Gruzijai“ vykdymo pirmiausiai turėtų Prancūzija ir asmeniškai Nikolas Sarcozy, pasirašęs su prezidentu Dmitriju Medvedevu garsųjį „Medvedevo-Sarcozi susitarimą“, kuris kaip tik ir nevykdomas. Tačiau Prancūzija dabar neturi tam laiko, ji yra užsiėmusi – pardavinėja Rusijai „Mistral“.)

„Demokratinės vertybės ir pagarba žmogaus teisėms nėra natūraliai atsirandantys reiškiniai. Jų palaikymas net ir brandžiose demokratinėse sistemose reikalauja nuolatinio darbo. Demokratijos sėkmei reikalingi stiprūs ir šviesūs vadovai vyriausybėje ir visuomenėje ir sąmoningi piliečiai, kad kiekvieną dieną būtų palaikomos ir plečiamos demokratinės vertybės ir žmogaus teisės. Demokratinių vertybių turi būti mokoma mokyklose, jos turi būti įtvirtinamos namuose ir remiamos stiprios teisinės bazės bei demokratinės institucijos. Demokratinės vyriausybės ir visuomenės turi aktyviai siekti įgyvendinti žmogaus teisių užtikrinamą pažadą – lygios teisės kiekvienam“. (Be jokių komentarų pritarsiu šiems žodžiams).

Comments off

Kodėl aš neeisiu protestuoti prieš gėjų eitynes

Neseniai populiariame socialiniame tinkle Facebook gavau kvietimą prisijungti prie mitingo prieš gėjų eitynes Vilniuje. Žmogus, nusiuntęs kvietimą, matyt nežinojo, jog kreipėsi ne tuo adresu. Pirmiausiai, gėjų eitynės rūpi man tiek, kiek jos byloja apie pakantumą ir toleranciją šalyje, todėl esu greičiau už, nei prieš jas. Iš kitos pusės, nemanau, kad tai yra tinkama priežastys eiti į mitingą. Tik jau ne man.

Tačiau gautas kvietimas privertė mane susimąstyti apie tokios protesto akcijos esmę. Mitingo organizatoriai nurodo, jog siekia apsaugoti „šeimos vertybes“. Tiek to, man tai įspūdžio nedaro, tačiau kiekvienas turi teisę į savo įsitikinimus bei sau artimų vertybių puoselėjimą. Ne tai buvo mano skeptiškumo priežastimi.

Pirmiausiai, noriu pasakyti, jog aš asmeniškai nemanau, kad gėjų eitynės kelia grėsmę „šeimos vertybėms“. Suprantu, jog mitingo prieš eitynes organizatoriai mano kitaip. Nežinau, ką jie iš tikrųjų masto, bet numanau, kad jų išvedžiojimai remiasi idėja, jog homoseksualų eitynės patraukliai pavaizduos netradicinius seksualinius santykius ir tokiu būdu patrauks jaunimą bei padarys galą tradicinei šeimai. Jei taip, tai negaliu suprasti, kodėl mitingo organizatoriai rengia „mitingą prieš gėjų eitynes“, o ne, pavyzdžiui, „eitynes už krikščioniškąją šeimą“? Atrodytų, kas gali būti paprasčiau – patraukliai pavaizduoti tradicinės šeimos vertybes ir taip nušluostyti nosį „netradicinių seksualinių santykių propaguotojams“. Tačiau, lyg bijodami atviros konkurencijos, mitingo organizatoriai siekia, kad gėjų eitynės būtų uždraustos, t.y., siekia apriboti tam tikros žmonių grupės saviraiškos laisvę.

Vienu žodžiu, netikiu, kad gėjų eitynės padidins visuomenėje procentą žmonių su netradicine seksualine orientacija, lygiai taip pat, kaip netikiu, jog tos eitynės sužlugdys tradicinės krikščioniškosios šeimos konceptą. Taip pat netikiu draudimų efektyvumu. Užtat tikiu idėjų konkurencingumu, t.y. žodis prieš žodį, idėja prieš idėją. Mitingo prieš gėjų eitynes organizatoriai ne sako: „mūsų idėja yra geresnė už jų“. Jie sako: „uždrauskit jiems skleisti savo idėją, nes mums ji nepatinka / mes jos bijome“.

Comments (7)

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos