Archive forUžupio Heroldas

„Užupio Heroldas“: Gaudant pavasarį mieste

NB. Gal šis tekstas ir ne visai laiku, nes buvo rašytas ir publikuotas pavasarį, o dabar jau vasara link pabaigos linksta… O iš kitos pusės – kaip tik apie sezoninius pokyčius.

Susimąsčiau, ar lengva pagauti permainų akimirką, pastebėti tą lūžio momentą, kai ką tik „buvo taip“, o dabar jau „kitaip“? Dažniausiai, tai beveik neįmanoma padaryti. Mes tik po kurio laiko suprantame, kad įvyko pokytis, kad dabar „viskas bus kitaip“.

Šiais metais gaudžiau pavasarį (tiesą, kiekvienais metais jį „gaudau“, nes po žiemos visada norisi šilumos). Žinoma, to momento (kai „viskas ką tik pasikeitė“) nepagavau, tačiau su metų laikais to beveik ir neįmanoma padaryti. Viskas keičiasi per vieną naktį – nuėjai miegoti – už lango dar žiema, atsibudai – jau pavasaris (ir nesvarbu, kad kitą dieną vėl gali grįžti žiema ar rudens imitacija).

Prisimenu tą pirmąją – „tikrai šiltą“ – dieną. Nors, gal ne visai taip. Šiltesnių dienų pasitaikydavo jau ir anksčiau. Prisimenu tą pirmąją tikrai pavasarišką dieną, kai pavasariu kvepėjo ne tik kalendoriuje, bet ir lauke. Tai buvo gana mistinė diena, kaip ir dera visa ko pradžiai (šiuo atveju – tikrojo, ne išgalvotojo ir ne kalendorinio pavasario pradžiai).

Atsibudau ir pamačiau pavasarį pro langą (vakar dar buvo žiemos, jau primenančios vėlyvą rudenį, sezonas) ir tai suderino mano nuotaiką… Suderino taip, kaip būna derinamas muzikinis instrumentas – kad skambėtų

Per pietų pertvarką darbe išėjau pasivaikščioti. Negalėjau prarasti tokios progos – įžengti į pavasarį ir truputi paklaidžioti jame. Atrasti save pavasaryje…

Esame šiauriečiai. Sunkus, pilkas dangus, kabantis virš Vilniaus stogų, yra mums įprastas reginys. Taip pat ir Vilnius – šiaurės miestas, bet su pietietiškais, itališkais inkliuzais (tas Vilniaus barokas) – pripratęs prie prieblandos. Tačiau saulė jį keičia, iškelia iš šiaurietiško pilkumo.

Žinoma, pavasaris turi ir kitų ženklų. Pavyzdžiui – šiukšlės… Iš tikrųjų – labai miestietiškas koloritas, nes, kaip žinia, viduramžiais miestai tiesiog skęsdavo šiukšlėse, produkuotuose jaunos urbanistinės civilizacijos. Tad ir dabar kiekvieną pavasarį nutirpęs sniegas atidengia archeologinį pasibaigusios žiemos sluoksnį – kultūrinį (ar kaip tik – nekultūrinį) prabėgusių mėnesių pėdsaką. Tiesa, praeis kažkiek tai laiko ir komunalinių tarnybų atstovai – naujausių laikų stalkeriai-archeologai – keikdamiesi galiausiai (ne iš karto – porcijomis) surinks visus radinius, sudės į vieną krūvą ir išveš į šiukšlyną, simbolizuojantį greičiau ne muziejų, o modernų paminklą civilizacijai. Šis ritualas kartojasi kiekvieną pavasarį. Nieko nuostabaus, nes tai tiesiog viena iš miestietiškų tradicijų.

Dar atsimenu, kad tą dieną buvo gana vėjuota. Į orą kildavo dulkės ir po žiemos ant šaligatvių susikaupęs smėlis. Smėlio ir dulkių debesyse linksminosi pavasariški kipšai – jie kartu su mažomis smėlio audromis lakstė gatvėmis ir mirkčiojo praeiviams, garsiai juokėsi ir, berods, vartojo alkoholį (taip pažeisdami tvarką, tačiau policija kipšų nemato ir, atitinkamai, jiems nėra ko bijoti).

Tokia buvo ta primoji tikra tikrojo pavasario diena. Tokią aš ją pagavau ir įsiminiau – su saule, lyg fotoaparato blykste, nutviksta Katedra, Gedimino bokštu ir Šv. Onos bažnyčia, su tikra, nepramanyta, šiluma, su pavasariškais, lyg nuo grandinės nutrukusiais, dulkių ir smėlio kipšais…

Ir visai nesvarbu, kad kitą dieną grįžo žiema.

Comments off

„Užupio Heroldas“: Kava su vaizdu į Šv. Jonų bažnyčią

Kai būna šalta (rečiau – kai karšta), kai nesidirba ar tiesiog galvoje ūžia (o mintys vos vos kruta), galima pakilti nuo darbo vietos, išsitiesti, išeiti iš kabineto ir koridoriais bei laiptais nusileisti iš trečio aukšto į pirmą. Čia stovi automatas, kuris už kelis litus yra pasirengęs parduoti tau kažką tai panašaus į kavą. Kol mašina burzgia ir ruošia gėrimą, galima stovėti ir atsainiai žiūrėti į vieną tašką. Po to verta paimti karštą puodelį ir padaryti dar keletą žingsnių – prie masyvios marmurinės palangės. Pastačius ant palangės puodelį, reikia, atsukus nugarą visam nežinia kur skubančiam pasauliui, akimirkai užsimerkti. Atsimerkus galima bandyti pro čia pat esantį lango vitražą įžiūrėti universiteto Didžiojo kiemo kontūrus ir Šv. Jonų bažnyčią (tiksliau – tik jos fragmentą, nes daugiau pro vitražą neįžiūrėsi). Kai ritualas atliktas, reikia, vis dar žiūrint pro langą, pradėti gurkšnoti kavą. Penkios minutės sau…

Neatsimenu tiksliai, kada atradau šį ritualą, šią galimybę gerti kavą su vaizdu į Šv. Jonų bažnyčią. Ko gero, šio ritualo ištakos glūdi dar mano studentavimo laikais. Galutinę formą toks kavos gėrimo procesas įgavo tada, kai pradėjau universitete dirbti.

Gurkšnojant kavą su vaizdu į Šv. Jonų bažnyčią gera prisiminti studijų laikus bei pamąstyti apie studentų vietą (o gal tiksliau – vaidmenį) miesto gyvenime. Vienaip ar kitaip, Vilnius jau keturis šimtmečius yra universitetinis miestas. Tiek pat laiko jo gatves pagyvina šurmuliuojančios studentų minios (žinoma, nereikia pamiršti istorinio periodo, kai Vilniaus universitetas buvo uždarytas, bet pati universitetinė dvasia per tą laiką iš miesto neišgaravo). Studentai yra miesto jaunystės simbolis, jie atneša gyvybę į jo pavargusias gyslas.

Studentavimas – gyvenimo būdas, mažai ką turintis bendro su tuo, ką vadiname „studijomis“. Gaudeamus igitur… (Taigi, džiaukimės…). Po paskaitų liko žinios, po studentavimo – prisiminimai… Prisiminimai apie tai, jog ne visos paskaitos, kur turėjau semtis žinių, buvo aplankytos, nes (ypač atšilus orams) nuo pat ryto kokiame universiteto kiemelyje galima buvo sutikti kolegas, kurie tą dieną ruošdavosi paskirti ne žinioms, o alui. Jų neįkyrūs kvietimai prisijungti prie gyvenimo džiaugsmų pažinimo neretai (bet ne visada – kitaip, matyt, šiandien nedirbčiau universitete) nurungdavo žinių troškulį.

Būtent studijų metais atradau ir Užupį, nes šiltomis pavasario (ar ankstyvo rudens) dienomis nebuvo nieko maloniau, nei įsitaisius ant Vilnelės kranto ką nors gurkšnoti (su vaizdu į Miestą). Pabėgę su kursiokais į Užupio respubliką ir paprašę ten kelioms valandoms „politinio prieglobsčio“, diskutavome apie viską pasaulyje, taip pat ir apie aktualius studijų dalykus – pradedant redukuotomis balsėmis ir baigiant postmodernistiniais literatūros žaidimais. Galbūt tai irgi buvo savotiškos studijos, nes universitetas išmokė mąstyti ir diskutuoti. Jis davė mums įrankius, kuriomis galėjome naudotis (sunkiau buvo su kitais įrankiais, kai reikėdavo atidaryti alaus ar vyno butelį)…

Dar daug ką galima būtų prisiminti ir apie daug ką pagalvoti. Tačiau kava mažame plastikiniame puodelyje jau baigėsi. Laikas grįžti į savo darbo vietą. Belieka dar kartą pro vitražo stiklą pažiūrėti į neryškų, lyg rūke paskendusios Šv. Jonų bažnyčios siluetą, nusisukti bei praeinant pro šiukšlių dėžę su mintimi „Viva academia…“ mesti į ją tą tuščią puodelį. Mesti taip, kaip į fontaną meti monetą. Kad sugrįžtum.

Comments off

„Užupio Heroldas“: Katės valdo (tik niekam to nesakykite)

Pradėsiu nuo anekdoto: „Šuo galvoja: „Žmogus manimi rūpinasi, skiria man daug dėmesio, maitina mane – ko gero, jis yra dievas“. Katė galvoja: „Žmogus manimi rūpinasi, skiria man daug dėmesio, maitina mane – ko gero, aš esu dievas“.“

O dabar pranešiu jums svarbią žinią – katės valdo pasaulį (tik nesakykite joms, kad aš paviešinau didžiausią jų paslaptį). Žinoma, čia gali būti daug įvairių nuomonių, tačiau pačios katės to nekvestionuoja.

Rašau tai, kai naujieji Kinų triušio/katino metai yra jau prasidėję. Iš tikrųjų, triušis – tai tik karinė maskuotė. Katės nors ir yra valdingos, tačiau nemėgsta to afišuoti. Joms patogiau veikti slapčia.

Katės valdo pasaulį… Teoriškai, čia turėtų būti geriausia vietą visatoje, tačiau šie pūkuoti padarai iš prigimties yra gana tingūs, todėl valdo pasaulį atsainiai, vos ne snaudžiant, žiūrint į savo valdas pro „plačiai primerktas“ akis.

Nors joms labiau patinka idiliškas kaimo peizažas, katės sėkmingai užvaldo ir miesto erdves. Atsidurdamas kokiame nors naujame, man nepažįstamame mieste aš visą laiką pirmiausiai bandau pastebėti kačių protekcionizmo pėdsakus. Padaryti tai nėra lengva, nes katės – paslaptingi gyvūnai, pernelyg neafišuojantys savo galių. Pastebėti jas nepažįstamoje vietoje sunku. Na, nebent pavyksta užtikti tokį momentą, kai katės išlenda pasnausti saulutėje (šio malonumo jos niekada neatsisako).

Miestas katėms netgi kartais patinka. Galbūt tai yra paradoksalu, tačiau ne daugiau paradoksalu nei faktas, jog tokie taurūs sutverimai kaip katės mėgsta raustis šiukšlėse (beje, teko pastebėti, jog naminės katės mėgsta tą daryti ne ką mažiau, nei benamės – matyt, čia reikia kalbėti ne apie pragmatinį, bet apie estetinį aspektą). Ar reikia priminti apie tai, jog miestai, kaip civilizacijos apoteozė, produkuoja galybę šiukšlių? Viduramžiuose miestai  jose tiesiog skęsdavo. Šiandien šį procesą pavyksta kiek pažabuoti (nors, užtektų pradėti streikuoti komunalinio ūkio darbuotojams ir viskas pasikartotų – kaip neseniai buvo Neapolyje).

Tačiau grįžkime prie mūsų kačių… Užupio respublikos Konstitucija nurodo, jog „katė neprivalo mylėti savo šeimininką, bet sunkią valandą turi jam padėti“. Fantastiška drąsa suteikti katei ne tik teises, bet ir pareigas (na, gerai – vieną pareigą), ypač žinant kitą nerašytą kačių teisę ignoruoti bei išjuokti visus žmogiškuosius teisės aktus. Todėl katės ateina į pagalbą žmogui ne dėl to, jog tai reglamentuoja UR Konstitucija. Jų intencijos yra kitokios. Kaip žinia, žmogus yra skirtas tam, kad galėtų sukurti katei kuo geresnes pramogavimo ir poilsio sąlygas. Tai yra ne tik jo teisė, bet ir pareiga. Būdamas bėdoje, žmogus nesugeba kokybiškai atlikti šių funkcijų, todėl tenka jį gelbėti (iš tikrųjų nežinau,  kieno ši įžvalga – ar mano, ar mano katės, kuri dabar sėdi įsitaisiusi man ant kelių).

Norėčiau parašyti dar daug ką šia tema, bet bijau peržengti ribą. Manoma, jog kai katės atneša šeimininkams pasmaugtą pelę – jos nori tiesiog pasipuikuoti. Tačiau teko girdėti, jog tai gali būti ir įspėjimas (katinija, kaip bet kuri korporacinė mafijinio pobūdžio struktūra, mėgsta simbolius). Per pastaruosius metus man pasmaugta pelė buvo atnešta jau kelis kartus…

Taigi, katės valdo pasaulį ir suteikia viskam savo pavidalą. Gerai pagalvojus, Užupis irgi yra labai panašus į didelį tingų katiną, snaudžianti ant Vilniaus krūtinės. Jam yra patogu, šilta ir gera. Jis niekur neskuba.

Comments off

„Užupio Heroldas“: Geroji žinia

Dabar jau tiksliai ir nebeatsimenu… Lyg tai buvo „Vėjo dienų“ koncertas, bet ne tas – pagrindinis, o savaitę prieš jį – bandomasis, eksperimentinis. Lyg tai „Vėjo dienos“, o gal ir kaip kitaip vadinosi… Nesvarbu. Kalbama bus ne apie tai… Atsimenu, kad po visko įdėjau gitarą į dėklą, užsisegiau striukę ir, atsisveikinęs su draugais, kurie planavo keliauti dar kur kitur ieškoti sau nuotykių, išėjau iš Užupio kavinės ir patraukiau savo įprastais keliais – „link Cvirkos“.

Mėgstu stebėti miestą. Ypač man patinka miestas, besiilsintis po dienos šurmulio. Miestas, kurio gyvenimo tempas įgauna kitą kokybę. Tą vakarą mačiau būtent tokį Vilnių. Mačiau miestą, kuriame norisi gyventi. Tai mane įkvėpė.

Pastaruoju metu mūsų gyvenime nedaug gerų žinių. Viskas jau girdėta – krizė ant krizės, nuosmukis, masinė emigracija. Atrodytų, prošvaisčių nėra, bet tą vakarą pamačiau jas (ir jeigu mano išgertas alus ir pagražino tikrovę, tai tik šiek tiek).

Taigi, eidamas nuo Užupio kavinės „link Cvirkos“ pamačiau gyvą miestą. Taip, Vilnius ilsėjosi po dienos šurmulio, bet tai nebuvo mirtinai pavargusio subjekto miegas. Nebuvo tai ir nežabojama fiesta. Per savo trumpą vakarinę kelionę pamačiau tikrą europietišką miestą, kuriame paslaptinga tamsa, vaiduokliški urbanistiniai vaizdai yra persipynę su gyvybe pulsuojančių kavinių ir klubų šviesa.

Mieste jautėsi sujudimas, bet visa tai buvo subtilu ir net, sakyčiau, inteligentiška: žmonės, ką tik išėję iš kavinių į lauką parūkyti, merginų kompanija, atsargiai (kad policija nepamatytų) gerianti skvere šampaną, du jaunuoliai, praėję pro šalį, aptarinėjantys kažkokį svarbų darbinį projektą… Visa tai plius senoji, skoningai apšviesta, Vilniaus architektūra sukūrė labai patrauklų vakaro mieste paveikslą. Šiuo paveikslo vaizdai ir privertė mane čia prabilti apie gerąją žinią.

Eidamas nuo Užupio kavinės, pamačiau daug jaunimo – daug savo bendraamžių ir jaunesnės (studentiškos) kartos atstovų. Jie bendravo, leido savo laiką kavinėse, meniškai apipavidalintuose klubuose. Ko gero, šiandien Vilniuje kiekvienas gali rasti sau vietą pagal skonį ir poreikį. Pailsėti, prasminga leidžiant laiką – dalyvaujant koncerte, meniniame performanse ar tiesiog bendraujant su draugais – irgi rimtas reikalas.

Vargu ar kas nors iš mano pažįstamų galėtų apibūdinti mane kaip optimistą. Greičiau atvirkščiai… Manyje neretai (o gal reikėtų pasakyti – dažniausiai?) nugali pesimistiškai kritiškas požiūris į gyvenimą. Todėl ir pats buvau nustebintas, kai ta trumpa vakarinė kelionė per miesto centrą mane taip sujaudino ir teigiamai nuteikė.

Kol paėjau „iki Cvirkos“, supratau du svarbius dalykus. Pirmą, jog netiesa, kad „visi išvažiavo“. Mačiau daug jaunų žmonių, kurie buvo čia – Lietuvoje, Vilniuje. Žmonių, kurie leido savo laiką linksmai ir, drįsčiau teigti, prasmingai. Antra, jog manoji ir jaunesnioji karta, iš esmės, nėra bloga, prarasta. Mes vis dar turime jėgų, turime tikslų, esame pakankamai protingi, sugebame kurti. Iš šių dvejų gana atsitiktinių, bet brangių mano širdžiai, įsitikinimų ir gimė tas man nebūdingas optimizmas.

Žinoma, tai yra subjektyvus požiūris. Aš galiu klysti, tačiau būtent šioje temoje klysti nesinorėtų. Manau, kad aprašytoje vakarinėje kelionėje tikrai mačiau tai, kas leidžia nors kiek optimistiškiau kalbėti apie ateitį. Paprasčiau tariant, mačiau gyvybę, o ne mirtį. Tikiuosi, kad tai gali pamatyti ir kiekvienas šio laikraščio skaitytojas, kokį vakarą nusprendęs leistis į kelionę nuo Užupio kavinės „link Cvirkos“.

Comments off

„Užupio Heroldas“: Miestas ir miestelėnai

Šiandien balandžio 1-oji – Užupio Respublikos (UR) Nepriklausomybės diena. Šia proga aš, UR ambasadorius Mieste, pradedu publikuoti savo tekstus, kuriuos kartas nuo karto rašau laikraščiui „Užupio Heroldas“ – turiu ten savo skiltį. Malonaus skaitymo ir su švente!

Tarp vaidmenų, lydinčių mūsų gyvenimą, yra ir toks: dauguma esame urbanistinės civilizacijos veikėjais. Miestas – tai erdvė, kurioje jaučiamės kaip žuvys vandenyje. Sukūrę dirbtines „betonines džiungles“ puikiai adaptavomės gyvenimui jose – tarp gatvių ir prospektų, tarp mašinų ir praeivių srautų. Esame miestelėnais, o miestas – mūsų ekosfera.

Namai, asfaltuoti keliai, civilizacija… Visa tai turi savo filosofiją. Kultūros apoteozė (jeigu vadinti kultūra viską, ką dirbtinai sukūrė žmogus). Labai panorėjus, galima matuoti žmogaus gyvenimą keliais, pramintais miesto peizaže: pusė kilometro nuo namų iki mokyklos… Per visą miestą į universitetą… Po šimtą metrų nuo vieno baro prie kito…

Kiekvienas turime savo pamėgtą kelią, atrasta miesto infrastruktūros raizgaline. Dažniausiai – net kelis pamėgtus, ypatingus kelius. Tai tie maršrutai, kurie braižomi be jokios logikos, dažniausiai – neracionaliai, paklūstant šmėkliškam urbanistiniam instinktui. Tai keliai, kurie mums tiesiog patinka. Rinkdamiesi tokius kelius elgiamės kaip miesto konservatoriai.

Tačiau būname ir miesto pionieriais, naujų gatvių, kelių ir keliukų atradėjais. Kartais užtenka tik žengti žingsnį į šalį nuo įprasto maršruto, kad atrastum naują, neregėtą pasaulį – kad ir kaimyniniame kieme. O tada ir atsiranda klausimas, kiek iš tikrųjų gerai mes pažįstame savo miestą?

Susimąstykime… Kiek yra užkampių, kur niekada nebuvome užsukę ir gal taip niekada ir nebeužsuksime? Kiek yra gatvių, kurių pavadinimai lyg tai girdėti, bet mes net neįsivaizduojame, kaip jos atrodo ir kur veda? Vienu metu ir pažįstame, ir nepažįstame savo miestą.

Tai yra simbiozė – mes gyvename mieste, ir miestas gyvena su mumis. Dažniausiai jo net nebepastebime, o jis mus stebi gana įdėmiai, bandydamas perprasti, kas per padarai mes esame? Tai yra mūsų bėda – nemokame žiūrėti į savo miestą. Kartais pavyzdžiu turistams, kurie atranda Vilnių kitaip, sugeba grožėtis juo, tuo metu kai aš kur nors lėkiu savo reikalais nepastebėdamas nieko aplinkui, žiūrėdamas ne į architektūrinius šedevrus, o pro juos.

Tačiau būna momentų, kai irgi sugebu žiūrėti „kitaip“. Kai pakimbu tarp žemės ir dangaus, kai prarandu sąryšį su realiuoju pasauliu ir chameleonu susilieju su urbanistiniu peizažu, susilieju su miestu – tampu vienu iš jo bevardžių vaiduoklių. Tokiais momentais pamatau miestą gyvą, nuolat besikeičiantį, alsuojantį savo ypatingu ritmu. Ritmu, kurį sugebu kaip pulsą užčiuopti. Tada pavyksta prasibrauti pro uždangą – pavyksta pasižiūrėti į miesto veidą (nors vėliau vis vien negaliu prisiminti visų juo bruožų).

Bet visada praeina laikas (arba – ateina rytas) ir, atrodytų, jau perprastas miestas vėl pasitraukia į „neregimą zoną“ mūsų sąmonės pakraštyje. Lygiai taip pat, kaip ir visi šitie žodžiai, tranzitu pralekiantys pro skaitytojo akis tik tam, kad galiausiai taptų vien šešėliu. Tai reiškia, jog visos pastangos galiausiai yra bevaisės – pastangos pasakyti apie tai, kas yra svarbu: apie mus (nes aš, kaip ir dauguma iš jūsų, esu miesto aborigenas), apie pažįstamas ir nepažįstamas gatves, apie erdves už mūsų pažinimo ribų, galiausiai – apie miestą ir miestelėnus. Toks dalykas (nesugebėjimas pasakyti) vadinamas komunikacine nesėkme.

Comments off

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos