Archive forDarbas

Informaciniai karai aktualūs kaip niekad…

Įvykiai Ukrainoje ir kiti reikalai kuriam laikui privertė pamiršti šį tinklaraštį, tačiau būtinybė susimokėti už hosting’ą priminė, jog savo laiku žiūrėjau į šį projektą gana rimtai. Žiūrėjau ir tebežiūriu (tik neturiu laiko). Ateityje būtinai ką nors keisiu, tačiau kol kas formatas liks toks, koks buvo – dubliuosiu čia pagrindines savo publikacijas. Ne originalu, bet ką jau padarysi… Gal tiesiog esu laimingas žmogus, nes daugumą tų minčių, kurias galėčiau surašyti čia, aš išdėstau savo straipsniuose, kuriuos publikuoja kiti leidiniai. Neseniai susimąsčiau, kad dirbu žurnalistinį darbą jau vienuolika metų. Nemažas kelias praeitas…

O kol kas dar viena publikacija apie mane dominančią temą – informacinius karus. Tokio pobūdžio konfrontacijos vis labiau tampa mūsų kasdienybės dalimi (ir dabartiniai įvykiai Ukrainoje tai tik patvirtina).

Kokį karą kariauja Rusija?

Rusija kariauja su Ukraina. Drąsiai rašau šį teiginį, nes kitos valstybės teritorijos užgrobimas yra akivaizdus karo veiksmas. Tačiau tiksliai kvalifikuoti dabartinį Rusijos ir Ukrainos konfliktą yra sunkiau. Tai nėra įprastinis ginkluotas susirėmimas. Nors ant realių karo veiksmų ribos balansuojama iki šiol, konfliktas kol kas nėra peraugęs į vadinamąją karštąją karo stadiją. Tačiau neįmanoma ignoruoti kito – propagandinio – karo, kuris įgauna vis didesnį pagreitį. Šią karo rūšį galima vertinti ir kaip pasirengimą realiems karo veiksmams, ir kaip atskirą agresijos formą.

<skaityti toliau>

 

 

Comments off

Kas laimėjo, o kas pralaimėjo Ženevoje

Kada ta Ženeva buvo, bet publikacija va dabar…

Lapkričio pabaigoje po ilgų ir įtemptų derybų Ženevoje pavyko pasiekti susitarimą dėl įsisenėjusios tarptautinės politikos problemos – Irano ir jo branduolinės programos. Po dešimtmečio bevaisių pastangų daug kas įvertino šį sprendimą kaip aiškų proveržį, tačiau atsirado ir tokių šalių, kurios vis vien liko nepatenkintos pasiektu kompromisu. Galbūt taip nutiko dėl to, kad Ženevoje vyko stambus geopolitinis žaidimas, tačiau tiksliai pasakyti, kas jį laimėjo, o kas pralaimėjo, nėra lengva.

skaityti toliau

Comments off

Lenkijos ir Rusijos santykiai vėl šlubuoja

Atsakyti į klausimą, kokie yra Lenkijos ir Rusijos santykiai – ar patys geriausi naujausioje šių šalių istorijoje, ar tokie pat sudėtingi kaip įprastai, – nėra lengva. Atrodytų, kad pastaruoju metu šių dviejų valstybių santykiuose atsirado teigiama dinamika. Lenkijoje pradėta palankiau žiūrėti į Rusiją, o Rusijoje – į Lenkiją. Tačiau keli incidentai parodė, kad šis pagerėjimas yra tik laikinas, paviršutiniškas reiškinys. Giluminės Lenkijos ir Rusijos santykių problemos niekur nedingo.

skaityti toliau

Comments off

Rusiją purto etninė įtampa

Kondopoga 2006 metais, Sagra 2011-tais, Pugačiovas – 2013 metų liepą ir pagaliau visai neseniai – Maskvos Biriuliovo rajonas. Tai yra Rusijos etninės įtampos žemėlapis. Šį žemėlapį galima pavadinti nepilnu ir paviršutinišku, tačiau visus paminėtus atvejus vienija panašus scenarijus: po nusikaltimo (dažniausiai rusų ir kurios nors tautinės mažumos atstovų ar migrantų konflikto) gyventojai sukyla, reikalaudami iš vietinės ir (ar) federalinės valdžios ryžtingų veiksmų. Svarbus visų šių konfliktų aspektas – etninė įtampa. Visų bėdų šaltiniu įvardijami „svetimi“, t. y. kurios nors Rusijoje gyvenančios etninės mažumos atstovai ar migrantai, atvažiavę į Rusijos Federaciją iš buvusių sovietinių respublikų. Paminėti atvejai yra nuskambėję gana plačiai, tačiau galima įtarti, kad visa tai yra tik ledkalnio viršūnė, po kuria slypi įsisenėjusios giluminės problemos.

skaityti toliau

Comments (49)

Terorizmas ir informacija

Koks yra pagrindinis teroristo ar teroristinės organizacijos ginklas? Atsakant į šį klausimą neverta bandyti prisiminti visas priemones, kurios yra naudojamos teroro aktų vykdymui. Seniai žinoma, kad tikruoju teroro išpuolių taikiniu tampa ne žmonės atsitiktinai atsidūrę sprogimo ar susišaudymo epicentre, o visų kitų, likusių gyventi, protai ir jausmai. Teroro akto siekis – pasieti baimę, išjudinti visuomenės pozicijas – versti abejoti valdžios, kariuomenės, jėgos struktūrų efektyvumu. Padaryti tai galima tik kuo plačiau paskleidus žinią apie teroro aktą, todėl pagrindiniu teroristų ginklu galima pavadinti informaciją.

XX amžius buvo dviejų pasaulinių karų (ir begalės smulkesnių ginkluotų konfliktų) amžius. Tikėtasi,  kad XXI amžiuje ateis geresni laikai, tačiau šiandien neretai galima išgirsti nuomonę, kad šiems laikams gali prigyti „terorizmo amžiaus“ apibrėžimas. Tokį požiūrį sąlygoja ir faktas, kad vienų įsimintiniausių šio amžiaus pradžios įvykių tapo 2001 metų rugsėjo 11 d. teroro išpuoliai JAV. Įsimintini šie įvykiai buvo ne vien dėl savo masto, bet ir informaciniu aspektu – atakos prieš Pasaulio prekybos centro dangoraižius-dvynius pradžia atsitiktinai buvo užfiksuota mėgėjiškame vaizdo įraše, kurio kadrai vėliau apskriejo visą pasaulį. Svarbu ir tai, kad tolimesnė teroro išpuolio eiga (iš esmės – jo pasekmės) buvo transliuojama per televiziją realaus laiko režimu. Daug kas pasaulyje žiniasklaidos technologijų dėka galėjo savo akimis stebėti, kaip dega, o vėliau griūna atakuoti dangoraižiai.

Paminėtas teroro aktas tapo stipriu globaliu sukrėtimu – pirmiausiai Vakarų pasauliui. Žinomas prancūzų filosofas Janas Baudrillardas po teroro akto JAV savo esė „Terorizmo dvasia“ teigė, kad 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykiai tapo „ketvirtojo pasaulinio karo pradžia“ („trečiasis pasaulinis karas“, pagal J. Baudrillardą, buvo Šaltasis karas tarp komunistinio ir demokratinio pasaulių).

Rugsėjo 11 d. teroro aktai tapo ne tik siaubingu išpuoliu, bet ir milžinišku informaciniu įvykiu. Tragedija buvo apmąstoma, ją bandyta perprasti ir reflektuoti. Vėliau taip pat atsirado ir nemažai sąmokslo teorijų, bandančių kitaip paaiškinti 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykius. Net praėjus daugiai nei dešimtmečiui paminėti įvykiai turi stiprų informacinį potencialą – jie yra prisimenami, su jais lyginami kiti teroro išpuoliai. Surengdama šios teroro aktus „Al Quaeda“ taip pat perdavė ir labai svarbų, nors ir nemalonų pranešimą. Jo esmė – niekas negali jaustis saugus, nes net tokia galinga ir pajėgi valstybė kaip JAV buvo atakuota jos pačios teritorijoje.

„Al Quaeda“ ir jos tuometinis vadovas (kurį laiką „ieškomiausias teroristas Nr. 1″) Osama bin Ladenas gana gerai suprasdavo informacijos reikšmę. Neatsitiktinai net slapstydavęs nuo JAV ir jų sąjungininkų specialiųjų tarnybų O. bin Ladenas stengėsi reguliariai perduoti per tarpininkus žiniasklaidos atstovams vaizdo ar garso pranešimus. Šie pranešimai dažniausiai pasiekdavo arabų informacinį kanalą „Al Jazzira“, o vėliau buvo cituojami ir tiražuojami per kitus globalius informacijos kanalus.

Skirti ypatingą dėmesį terorizmo ir informacijos temai skatina ir neseniai įvykęs teroro išpuolis Kenijoje, kai, kaip pranešama, iš Somalio kilę teroristai įsiveržė į tarp pasiturinčių Kenijos gyventojų ir užsieniečių populiarų prekybos centrą ir pradėjo žudyti visus tuos, kas bandė bėgti ar nesugebėjo atsakyti jiems į klausimus, susijusius su islamo religija. Tarp aukų buvo nemažai moterų ir vaikų, o Kenijos kariuomenei ir specialiosioms pajėgoms prireikė net kelių parų, kol buvo neutralizuoti visi išpuolio dalyviai. Tikriausiai daug kas pastebėjo, kad pranešimuose apie teroro aktą Kenijoje buvo pateikiama ne tik oficiali valdžios ir teisėsaugos struktūrų atstovų pozicija, bet ir informacija apie tai, kuo patys teroristai grindžia savo veiksmus. Pastarosios informacijos šaltiniu buvo teroristų organizacijos „al Shebab“, prisiėmusios atsakomybę už šį išpuolį, vadinamosios „spaudos tarnybos“ pranešimai.

Teroro išpuolis Kenijoje parodė, kad teroristai yra gerai pasirengę kovoti ne tik realiame pasaulyje, bet ir informaciniame fronte. Savo pranešimams skleisti teroristų „spaudos tarnyba“ buvo pasirinkusi mikrotinklaraščių sistemą „Twitter“. Nors sistemos administratoriai reguliariai trindavo teroristų naudojamas paskyras, „al Shebab“ atstovai nepasiduodavo ir registruodavo sistemoje naujus tinklaraščius, kur ir toliau skleidė savo propagandinius pranešimus.

Informacija yra teroristų ginklas – ir patys teroristai tai irgi puikiausiai supranta. Būtent dėl šios priežasties teroristinių organizacijų struktūroje atsiranda vietos ne tik kovotojų būriams, bet ir „spaudos tarnybai“ (kol kas dar kabutėse, bet ką gali žinoti…). Kaip jau minėtame esė teigė J. Baudrilladras, „visuomenės informavimo priemonės pačios yra teroro akto dalis“. Be žiniasklaidos terorizmas nebūtų toks efektyvus, o galbūt aplamai neturėtų prasmės. Tai tenka pripažinti, tačiau tikėtis, kad viso pasaulio žiniasklaida prieis susitarimą ir nuspręs neskleisti informacijos apie teroro išpuolius būtų utopiška. Žiniasklaidą valdo įvykiai, o teroro išpuolis yra įvykis, kurio neįmanoma ignoruoti. Teroristai tai žino (kaip, beje, ir žurnalistai).

Publikuota: LZS.lt

Comments off

« Previous entries
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos