Archive forLietuvoje

Kaip šuo su kate…

Neseniai teko moderuoti diskusiją Žurnalistų namuose. Diskusijos tema buvo ne iš lengvųjų – „Ar įmanomas konstruktyvūs žiniasklaidos, verslo ir politikos bendradarbiavimas?“. Atsakymas į šį klausimą, ko gero, diskusijos metu taip ir nebuvo atrastas, tačiau iš tikrųjų suteikė peno pamąstymams…

Politika, verslas ir žiniasklaida – savotiška prakeikta triada. Sferos vienu metu ir panašios, ir nepanašios. Man asmeniškai atrodo, kad kartais ir politikai, ir verslininkai, ir žurnalistai peikiami vienodai. Politikams pavydima valdžios, verslininkams – pinigų, žiniasklaidai – greičiau valdžios, nei pinigų. Neatsitiktinai žurnalistai yra vadinami „ketvirtąja valdžia“.

Tačiau šios sferos tarpusavio santykiai irgi labai komplikuoti. Žiniasklaida yra kaltinama puolanti politikus, kritikuojanti verslą – ypač vadinamąjį stambųjį kapitalą. Iš kitos pusės, teoriniuose darbuose žiniasklaida neretai apibūdinama kaip „sarginis šuo“. Jos, kaip ketvirtosios valdžios galia – sekti ir kontroliuoti, ar politinio ir verslo lauko atstovai elgiasi sąžiningai. Suprantama, kad politiniam ir verslo laukui ne visada patinka tokia kontrolė bei aštrūs sarginio šuns dantys. Čia ir atsiranda konfliktas, kai žiniasklaida su politika ir verslu sugyvena kaip šunis su kate…

Iš kitos pusės – ar įmanomas kitas santykis? Bendradarbiavimas reiškia sąveiką, tačiau tikroji žiniasklaida turi laikyti atstumą – tiek nuo politikos, tiek nuo verslo. Grįžtant prie pasirinktos metaforos: sarginis šuo laižo ranką tik savo šeimininkui. Žiniasklaida turi saugoti visuomenės, o ne politikos ir verslo kiemą.

Todėl kalbant apie žiniasklaidą, politiką ir verslą ko gero vengčiau žodžio „bendradarbiavimas“. Tačiau tai nereiškia, kad sarginis žiniasklaidos šuo turi tuščiai skalyti bei pasiutiškai pulti kiekvieną politiko ar verslininko šešėlį. Ko gero, didžiausia problema tokioje sąveikoje yra subalansuoto  požiūrio trūkumas. Balansas šiuo atveju reiškia, kad dėmesio susilauktų ne tik politinio ir verslo lauko ydos, bet ir pasiekimai, kurių irgi netrūksta. Šalia blogųjų pavyzdžių norėtųsi matyti ir geruosius pavyzdžius, kurie įkvepia ir suteikia vilties. Galbūt tik tai leistų ištrūkti iš įsisenėjusių stereotipų tiek apie žiniasklaidą, tiek apie politiką ir verslą pinklių.

Publikuota: LZS.lt

Comments (2)

Ar žurnalistams trūksta fantazijos?

Šiandien tapo geru tonu peikti lietuvišką žiniasklaidą. Daug priekaištų ji sulaukia dėl paviršutiniškumo (ypač daug tokiais dalykais kaltinami internetiniai portalai) bei neišradingumo. Deja, bet dažnai tai tikrai nėra vien tušti kaltinimai…

Daug įdomių pastebėjimų galima padaryti, lyginant skirtingų geopolitinių erdvių žiniasklaidą. Patikslinsiu, kad šiame tekste noriu apsiriboti vien internetiniais informaciniais portalais, kaip lengviausiai pasiekiamais bei sparčiausiai besivystančiais.

Kritiškai žiūrėdamas į Rusijos, Vakarų pasaulio (daugiausiai JAV ir Jungtinės Karalystės) bei Lietuvos informacinius portalus matau akivaizdžius skirtumus – deja, ne Lietuvos naudai. Iškarto noriu pažymėti, jog kalbu labiau ne apie turinį, bet apie formą, kuri dabar irgi yra svarbi.

Lietuva atsilieka. Naujausios tinklalapių dizaino ir informacijos pateikimo tradicijos ateina į mūsų erdvę kiek pavėluotai. Žinoma, galima numanyti, kad taip atsitinka dėl tos priežasties, jog internetinėms Lietuvos žiniasklaidos priemonėms, lyginant su didžiųjų valstybių medijomis, tiesiog trūksta lėšų… Tačiau tai yra pats paprasčiausias (ir mano požiūriu – nevykęs) pasiteisinimas.

Lėšų trūkumas yra dar ne viskas. Galima numanyti, kad mūsų informacinėje erdvėje labiausiai trūksta ne lėšų, o fantazijos.

Galima tūkstantinį kartą priminti, kad internetas tapo tikru iššūkiu žiniasklaidai. Jis pakeitė kai kuriuos darbo su informacija principus (informacija tapo greitesnė – tiek greičiau pateikiama, tiek greičiau vartojama). Tačiau greitis yra ne vienintelis konkurencinis pranašumas. Rinktis informacinius portalus galima ne vien pagal jų operatyvumą ar mėgstamus autorius, bet ir pagal vizualų tinklalapio patrauklumą, jo struktūros aiškumą bei kitus panašius dalykus.

Pastebėjau, jog pastarojo meto mada globalioje informacinėje erdvėje linksta prie minimalizmo. Paprastesnis, tačiau ne primityvus, dizainas. Didelės nuotraukos, aiškus tekstas. Sakyčiau, kad ši mada yra racionali, nes šiuolaikiniame pasaulyje pastebimas akivaizdus informacijos perteklius. Minimalizmo mada leidžia paprasčiau susidoroti su informacijos srautais, suvaldyti juos.

Dar viena mados tendencija – informacijos vizualizavimas. Kalba eina apie tai, kas šiandien vadinama infografika. Skubančiame pasaulyje tai itin patogus būdas patraukti skaitytojo (o gal geriau sakyti – vartotojo) dėmesį. „Perskaityti“ vizualizuotą informaciją paprasčiau, nei gilintis į tekstą.

Taip pat galima pastebėti, jog keičiasi ir kai kurie esminiai požiūriai į informacijos pateikimo aspektus. Ankščiau buvo plačiai kalbama apie tai, kad pagrindinis informacinių portalų principas – trumpi, koncentruoti tekstai (nes internete „niekas neturi laiko ir ūpo skaityti ilgus tekstus“). Tačiau šiandien daugelis progresyvių informacinių portalų įveda naują tekstų kategoriją, kuri profesionaliu žargonu vadinama „longridais“ (nuo angl. long read – t. y. „ilgas skaitymas“). Dažniausiai tai ilgi, išsamūs tekstai, neretai gana gausiai iliustruoti, su video intarpais ir pan.

Tai yra tik trys pagrindinės tendencijos, kurias aš aiškiai matau užsienio informaciniuose portaluose, bei kurių man vis dar labai trūksta atitinkamuose Lietuvos tinklalapiuose. Žinoma, visa tai po truputi atslenka ir į mūsų medijų rinką, tačiau norėtųsi, kad tai būtų greičiau – ne besivejant vyraujančias tendencijas, o gyvenant su jais sinchroniškai. O gal galėtume ir ką nors savo sugalvoti bei pasiūlyti. Ar mums tiesiog trūksta fantazijos?

Publikuota: LZS.lt

Comments off

Lietuva ir spaudos laisvės spalvos

Kiekvienais metais tarptautinė organizacija „Reporteriai be sienų“ skelbia žemėlapį, kuriame atvaizduojama spaudos laisvės situacija pasaulyje. Šiais metais minėtas žemėlapis paskelbtas visai neseniai. Kaip ir ankščiau, jį įdomu nagrinėti – pirmiausiai žiūrint į Lietuvos poziciją, po to – pasižvalgant aplinkui…

„Reporterių be sienų“ skelbiamas žemėlapis yra gana margas. Čia iš viso naudojamos penkios spalvos – balta, šviesiai geltona, šviesiai rūda, raudona ir juoda. Lietuva yra šviesiai geltonų šalių grupėje. Gerai tai ar blogai?

Nesunku suprasti, kad spalvų diferenciacija demonstruoja spaudos laisvės lygį. Kuo tamsesnė spalva – tuo sunkiau ir pavojingiau šioje valstybėje dirbti žurnalistams, tuo mažiau tos šalies gyventojai turi galimybių gauti prieigą prie sąžiningos, neangažuotos informacijos.

„Reporterių be sienų“ spaudos laisvės indekse Lietuvai yra skirta 31-ą vietą. Tai gana aukšta pozicija 180 šalių sąraše. Geltona spalva parodo, jog situacija su spaudos laisve mūsų šalyje iš tikrųjų yra gera. Verta paminėti, kad tokia pat spalva žemėlapyje pažymėta mūsų kaimyninė Latvija, o taip pat Rumunija, Slovėnija, Prancūzija, Ispanija, Portugalija ir Jungtinė Karalystė.

Jeigu tikėti žemėlapio spalvomis, mes tikrai nesame Europos Sąjungos spaudos laisvės autsaideriai. Yra šalių, kuriuose situacija yra blogesnė. Pavyzdžiui, žemesnės pakopos – šviesiai ruda – spalva žemėlapyje yra pavaizduota Italija, Graikija, Vengrija ir Kroatija.

Taip pat nėra jokių abejonių, kad reikalai mūsų šalyje yra kur kas geresni, nei pas rytinius kaimynus. Tiek Baltarusija, tiek Rusija, tiek Ukraina žemėlapyje pažymėtos grėsminga raudona spalva.

Tačiau geltona spalva, šiuo atveju, visgi yra blogiau, nei balta. Ir čia yra dėl ko susimąstyti. Baltai yra pažymėtas Vakarų Europos vidurys. „Balta“ situacija, pavyzdžiui, yra mūsų kaimynėje – Lenkijoje. Balta yra ir Šiaurės Europa. Verta vien paminėti, kad į pirmą spaudos laisvės šalių dešimtuką patenka mūsų amžina regioninė varžovė Estija.

Galiausiai, ir mūsų šalis kadaise buvo „balta“. Nesunku atrasti duomenis, kad 2009 metais mums pavyko pasiekti dešimtą indekso vietą – tą, kurioje dabar yra jau minėta Estija (tiesa, tada Estija buvo dar aukščiau – 6-je vietoje).

Vienu žodžiu, kritome (iš tikrųjų kritimas įvyko dar prieš kelis metus – dabar mes tiesiog išlaikom šią ne itin aukštą poziciją).  Neturime ir kuo pateisinti šį kritimą, nes čia nepadės svaičiojimai apie rinkos dydį ar pan. Kaip ir minėjau, mūsų Europos Sąjungos kaimynai – tiek didelė Lenkija, tiek maža Estija – yra baltoje zonoje, iš kurios mes patys iškritome prieš kelis metus.

Verta priminti ir „Reporterių be sienų“ metodologiją. Sudarydami savo spaudos laisvės indeksą jie vertina tokius kriterijus, kaip pliuralizmas (t.y. nuomonių įvairovė), medijų nepriklausomumo lygis, aplinkos poveikis  žurnalistams ir savicenzūros apraiškos, teisinė aplinka, skaidrumas, infrastruktūra bei išpuolių prieš žurnalistus skaičius.

Sunku pasakyti kuris (ar kurie) iš kriterijų lėmė tai, kad spaudos laisvės situacija Lietuvoje vertinama tik patenkinamai (o ne gerai, kaip prieš penkerius metus). Ko gero, tai ne kriminaliniai išpuoliai prieš žurnalistus, kurių, ačiū Dievui, seniai nepasitaikė. Tačiau visuose kituose aspektuose, matyt, mes galėtume ir turėtume pasitempti.

Publikuota: LZS.lt

 

Comments off

Žurnalistinė etika kaip atramos taškas

Neseniai, bendradarbiaudamas su fondu „Unija 1219″, skaičiau internetu paskaitą Ukrainos žurnalistams. Tema buvo daugiau nei aktuali – kaip profesionaliems žurnalistams išgyventi netikrų (abejotinų) žinių pasaulyje. Ruošdamasis šiai paskaitai staiga supratau, jog nėra jokios priežasties išradinėti dviračio – atsakymas į pagrindinį paskaitos klausimą ir profesionalaus elgesio receptas yra labai paprastas.

Tačiau pirmiausiai pripažinkime, kad netikra, klaidinga (o kartais ir piktybiškai klaidinga) informacija tampa vis didesne problema. Tam turi įtakos ir situacija kaimyniniame regione (arba, žiūrint plačiau, galima sakyti – mūsų regione). Neatsitiktinai šis klausimas buvo keliamas bendraujant būtent su Ukrainos žurnalistais, kuriems kiekvieną dieną tenka veikti tikro, o ne hipotetinio, informacinio karo epicentre.

Netikros ir nepatikimos informacijos lavina griauna visą informacinę erdvę, suteršia ją. Žurnalistams, kurių duona kaip tik ir yra darbas su informacija, labai svarbu nepaskęsti netikrų naujienų sraute, atskirti tikrą žinią nuo netikros, nes ant kortos pastatytas svarbiausias dalykas – skaitytojų (žiūrovų, klausytojų) pasitikėjimas žurnalistu ir žiniasklaidos priemone.

Mokslinės teorijos gana išsamiai paaiškina, kas yra propaganda ir informacinis karas. Galbūt mažiau aiškumo, kaip su šiais reiškiniais kovoti, tačiau ir čia yra kelios gana patikimos formulės. Tiesa gali nugalėti propagandą (neteigiu, kad tai lengvai laimimas mūšis, bet visada galima tikėtis sėkmės). Tačiau ką daryti žurnalistams, kai viena iš didžiausių jų darbo vertybių tampa greitas informacijos pateikimas, o netikra, faktus iškraipanti informacija plaukia dideliais srautais iš visų pusių?..

Kaip teigiama, senovės išminčius Archimedas yra pasakęs: „Duokit man atramos tašką ir aš pajudinsiu Žemę!“ Galvodamas apie netikros informacijos pavojų ir žurnalisto galimybę laiku susiorientuoti, nepakliūti į propagandos spąstus – supratau, kad čia be atramos taško irgi neapsieiti. Ir toks atramos taškas yra žurnalistinė etika.

Neskelbti nepatikimos informacijos, skleisti tik tikslias, teisingas žinias, skelbti įvairias nuomones, sąmoningai neiškreipti faktų ir duomenų, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, o jeigu nėra galimybės  patikrinti informacinio šaltinio patikimumo, nurodyti tai skelbiamoje informacijoje – visa tai yra žurnalistinės etikos reikalavimai. Taip pat nereikia pamiršti, kad „jeigu nėra galimybės tinkamai patikrinti skelbiamos informacijos tikrumą, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas gali skelbti šią informaciją tik tuo atveju, jei delsimas ją skelbti būtų žalingas visuomenei“ (LŽLEK, 7 straipsnis). Atitinkamų, naudingų patarimų (o iš esmės – reikalavimų) plonoje Etikos kodekso knygutėje galima aptikti ir daugiau.

Todėl galiu tik pakartoti – atsakymas į klausimą, kaip žurnalistui garbingai išgyventi nepatikimos informacijos jūroje yra gana paprastas: reikia pasiremti profesionalia etika kaip esminiu atramos tašku. Galbūt tada netgi pavyks šiek tiek pajudinti Žemę (žinoma, perkeltine prasme).

Publikuota: LZS.lt

Comments off

Filosofų žvilgsnis: apie visuomenę ir laisvę

Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios proga įprasta kalbėti apie laisvę. Tačiau ar visada tai yra kalbėjimas iš esmės? Tikriausiai kiekvienas savaip suprantame laisvės prigimtį bei reikšmę. Lygiai taip pat skirtingų mokslų atstovai gali skirtingai interpretuoti laisvės sampratą. Neabejotina, kad filosofijos mokslas ir filosofai yra vieni iš tų, kuriuos tiesiogiai domina laisvės sąvoka. Būtent todėl praėjusios Lietuvos valstybės atkūrimo dienos ir artėjančios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga norėdami giliau pažvelgti į tai, kas yra laisvė ir kokią vietą ši samprata užima ne tik filosofijos moksle, bet ir modernioje Lietuvos visuomenėje, kalbiname tris šio mokslo atstovus. 

skaityti toliau

Comments off

« Previous entries
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos