Archive forPažanga

Tikrovės balsas… Svetlana Aleksijevič ir Nobelio premija

Nobelio literatūros premiją gavo rusakalbė baltarusių rašytoja Svetlana Aleksijevič. Tai – gera žinia. S. Aleksijevič yra unikali autorė. Žiūrint į visus rusakalbius rašytojus (ir poetus), kuriems buvo suteiktas minėtas garbingas apdovanojimas, šių metų laureatė yra artimiausiai Solženicyno (ne pagal principus ar pažiūras, bet pagal metodą).

S. Aleksijevič rašo ne-grožinę literatūrą (angl. non-fiction). Jos knygas galima priskirti prie publicistikos, turinčios stiprų literatūrinį atspalvį.

Negaliu teigti, kad esu gerai susipažinęs su S. Aleksijevič kūryba, tačiau esu ir ankščiau girdėjęs jos vardą bei kai ką skaitęs (pirmiausiai, ištraukas iš knygos „Nemoteriškas karo veidas“). Tai labai stipri dokumentinė proza, daug nepatogios tiesos, daug skausmingos tikrovės, tapusios (nutylima) istorija…

O dar labai vertinu interviu su ja. Ramus, bet skvarbus žvilgsnis. Gilios mintys ir, mano požiūriu, visiškas adekvatumas realybei. Kad ir šiame pokalbyje (paspauskite nuorodą).

Todėl džiaugiuosi dėl S. Aleksijevič. Džiaugiuosi dėl jos darbo įvertinimo. Džiaugiuosi dėl Baltarusijos, su kuria ši autorė labiausiai save asocijuoja.  Kai šviesūs žmonės sulaukia pripažinimo ir pačiam tampa šiek tiek šviesiau.

Comments off

Mūsų pranašumas informacinio karo akivaizdoje

Skųstis gyvenimu yra žmogaus prigimtyje. Nuoskaudų išsiliejimo kultūra yra būdinga tiek mūsų visuomenei, tiek mūsų (t. y. – žurnalistų) profesinei bendruomenei. Tačiau skųsdamiesi vieni kitiems galime nepastebėti dalykų, kuriomis galime didžiuotis.

Pastaruoju metu nemažai dejuojama apie tai, kad mes gyvename informacinio karo situacijoje. Šį karą prieš Vakarų pasaulį (ne vien išskirtinai prieš Lietuvą) vykdo Rusija, įgudusi tokio pobūdžio batalijose. Beje, Krymo aneksija ir vėlesni įvykiai Rytų Ukrainoje parodė, kad Maskva gerai įvaldė ne vien informacinės konfrontacijos techniką.

Daug nerimaujame ir dėl to, kad minėtame informaciniame kare iš esmės esame fronto linijoje. Suprantame, kad ir dabar – po to, kai mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė net kelis kartus viešose pasisakymuose pavadino Rusiją „teroristine valstybe“ (kas iškarto susilaukė Kremliaus dėmesio) – puolimas tik stiprės.

Tačiau už visų šių baimių mes ko gero nepastebime esminio dalyko – mūsų pranašumo. Šis pranašumas gali atrodyti menkai, lyginant su galinga Rusijos propagandos mašina, tačiau jis yra svarbus. Kaip pranašumą aš įvardiju tai, kad mes suprantame, kas vyksta bei mokame vadinti dalykus jų tikraisiais vardais. Žinomas britų žurnalistas Edwardas Lucasas, kalbėdamas Šaulių sąjungos organizuotoje konferencijoje Vilniuje, sakė, kad žavisi Lietuva dėl to, jog čia – skirtingai nei daugumoje Vakarų Europos šalių – nereikia ilgai ir nuobodžiai aiškinti, kas per šalis yra šiandieninė Rusija ir kokias grėsmes ji kelia savo kaimynams (gana laisvai perteikiu E. Lucaso žodžius, tačiau jų esmė buvo būtent tokia).

Kitaip sakant, mes (čia turiu omeny ne vien Lietuvą, bet ir kitas Baltijos valstybes) geriau nei bet kas kitas sugebame identifikuoti iškylančias grėsmes. Mes jau nebe pirmus metus diskutuojame apie informacinių karų pavojų, svarstome apie priemones, kurios galėtų apsaugoti mūsų informacinį lauką. Ilgą laiką šis kalbėjimas galėjo atrodyti, kaip bereikalingas baimių eskalavimas, grėsmės mastų išpūtimas, tačiau laikas parodė, kad geriau kalbėti, nei tylėti. Pavyzdžiui, Ukraina buvo visiškai nepasirengusi ne tik karinei agresijai, bet ir plataus masto informaciniam karui, kuris šią agresiją lydi. Nepadėjo net tai, kad vienas iš geriausių informacinių karų mechanizmų žinovų posovietinėje erdvėje – Georgijus Počepcovas – gyvena ir dėsto būtent Kijeve. Šiandien Ukraina sparčiai mokosi atremti tiek vieno, tiek kito pobūdžio agresiją, nes tiesiog neturi kitos išeities.

Norisi tarti kelis gerus žodžius ir mūsų profesinei bendruomenei. Nežiūrint į tai, kad Lietuvoje kartais į žurnalistus žiūrima skeptiškai, jų darbas peikiamas ir menkinamas (ko vien vertas liaudyje paplitęs posakis: „geriau dukra prostitutė, nei sūnus žurnalistas“), tačiau mūsų šalyje mes turime ir tikrą žurnalistiką, ir nemažai gerų bei sąžiningų žurnalistų. Tuo tarpu Rusijoje žurnalistika akivaizdžiai išsigimstą į propagandą, o profesinės etikos standartai yra tiesiog griaunami (kalba eina jau ne vien apie angažuotą informaciją, bet apie akivaizdų ir demaskuojamą melą, padirbtas žurnalistinių istorijų „detales“ bei „įrodymus“). Kolegos iš Rusijos, kurie dar tiki tikrąja žurnalistika, įstumti į savotišką profesinį getą – yra likusios vos kelios visuomenės informavimo priemonės, kurios bando nepaskęsti bendroje propagandinės žiniasklaidos jūroje.

Čia pat būtina paminėti, kad Rusija išlieka viena iš pavojingiausių šalių žurnalistams. Pagal Žurnalistų apsaugos komiteto (Committee to Protect Journalists) duomenis, 2014metais ši šalis buvo 10-jo vietoje medijų darbuotojams pavojingų šalių reitinge. Rusija buvo paminėta vienoje kompanijoje su Iraku, Somaliu, Sirija, Kolumbija, Afganistanu ir pan.

Todėl norėčiau dar karta akcentuoti, jog siūlau mums mažiau skųstis, o daugiau galvoti apie savo, kad ir nedidelius, pranašumus. Kitas etapas būtų išmokti šiais pranašumais pasinaudoti, kad ir informacinio karo pavojaus atveju. Apie tokias grėsmes mes tikrai kalbame nemažai, tačiau net esant pavojaus atpažinimui ir supratimui vis dar stokojame efektyvaus modelio jam suvaldyti.

Publikuota: LZS.lt

Comments off

Ilja Laursas: „Universitetas – tai treniruoklis smegenims“

Bendrovės „GetJar“ įkūrėjas ir vadovas, Vilniaus universiteto alumnas Ilja Laursas šiandien yra vienas žinomiausių ir ryškiausių jaunosios Lietuvos verslininkų kartos atstovų. Žurnalas „Valstybė“ šiais metais apibūdino jį ir kaip „vieną įtakingiausių žmonių pasaulio informacinių technologijų srityje“. Šiandien su I. Laursu kalbame apie pačius aktualiausius klausimus, susijusius su aukštuoju mokslu – universitetinio išsilavinimo naudą, studentų įsidarbinimo aktualijas, verslo ir mokslo sąveikos problemas ir jaunų specialistų emigraciją.

skaityti toliau

Comments off

Vilniaus universitetui – aukšto NASA pareigūno dėmesys

Rugsėjo 21 d. Vilniaus universitete viešėjo JAV valstybinės agentūros NASA Ameso tyrimų centro vadovas dr. Simonas P. Wordenas. Jis susitiko su VU rektoriumi akad. Benediktu Juodka, lankėsi bibliotekoje, o vėliau Vilniaus universiteto Fizikos fakultete skaitė paskaitą „Saulės sistemos kosminių tyrimų perspektyvos“, kuri susilaukė milžiniško studentų ir universiteto darbuotojų susidomėjimo.

NASA suinteresuota bendradarbiauti

S. P. Wordenas trejus metus vadovauja NASA Ameso tyrimų centrui. Direktoriaus dėka Ameso tyrimų centras dabar yra vienas iš svarbiausių dalyvių visose NASA tyrimų misijose, kurios naudojasi unikaliu centro oro srauto tuneliu, elektroterminiais varikliais, superkompiuteriais. S. P. Wordenas yra pripažintas ir vertinamas ekspertas tiek civilinės, tiek karinės kosminės erdvės klausimais.

Rektorius supažindino aukštą svečią su Vilniaus universiteto istorija ir pabrėžė, kad tai yra seniausia ir geriausia aukštoji mokykla Lietuvoje. Taip pat jis pažymėjo, kad VU dalyvauja kuriant du integruotus mokslo, verslo ir studijų centrus, o šiuos centrus įsteigti Lietuvą įkvėpė garsusis Silicio slėnis, esantis JAV. „Mokslas yra vienas pagrindinių mūsų universiteto prioritetų“, – teigė B. Juodka. Pasak rektoriaus, nors Vilniaus universitetas ir neplėtoja daug technologinių mokslų, orientuojasi į aukštųjų technologijų sritį ir yra pasiekęs šioje srityje gerų rezultatų.

B. Juodka pažymėjo, kad būtent Vilniaus universiteto maketu Lietuva pristatoma Mini Europos parke Briuselyje: „Tai yra vienintelis universitetas tame parke. Džiugu, kad Lietuva pasirinko būtent tokį simbolį savo reprezentacijai.“ Jis pabrėžė, kad Vilniaus universitetas turi užmezgęs platų tarptautinių ryšių, mokslinio ir akademinio bendradarbiavimo tinklą.

Susitikime su rektoriumi S. P. Wordenas papasakojo apie savo vadovaujamą tyrimų centrą. „Yra trys pagrindinės veiklos kryptys, kuriomis mes dirbame. Pirmiausia tai moksliniai tyrimai, susiję su kosmine erdve. Taip pat ir tyrimai, susiję su gyvybe ir jos egzistavimo sąlygomis Žemėje. Pavyzdžiui, mes stebime globalinį atšilimą ir bandome suprasti jo mechanizmą. Trečias mūsų veiklos baras – kosminės kelionės“, – pažymėjo svečias. Pasak jo, šiandien, kai JAV vyriausybė sumažino asignavimus kosminei programai, daug vilčių yra dedama į privatų sektorių. S. P. Wordeno teigimu, NASA aktyviai ieško patikimų partnerių visame pasaulyje, taip pat ir Rytų Europoje, todėl tikimasi, kad šis vizitas į Lietuvą bus produktyvus. Svečio žiniomis, Lietuva turi labai didelį mokslinį potencialą, todėl bus siekiama užmegzti ilgalaikius patikimus ryšius su atitinkamomis šalies įmonėmis ir aukštosiomis mokyklomis.

Studentai veržėsi į paskaitą

S. P. Wordeno paskaita VU Fizikos fakultete sulaukė milžiniško susidomėjimo. Jos organizatoriams net teko keisti susitikimo vietą, nes į Didžiąją fizikos auditoriją, kurioje turėjo vykti paskaita, netilpo visi norintieji.

NASA atstovas kalbėjo apie gyvybės paieškos visatoje perspektyvas ir problematiką. Dideliu laimėjimu jis pavadino tai, kad tokiuose dangaus kūnuose kaip Marsas ar Europa (vienas iš Jupiterio palydovų) pavyko aptikti užšalusio vandens – ledo. „Vanduo yra gyvybės prielaida“, – pažymėjo S. P. Wordenas.

Gyvybės paieška visatoje vykdoma ir kitomis kryptimis. Kaip pavyzdį S. P. Wordenas paminėjo Keplerio teleskopo, ieškančio visatoje planetų, panašių į Žemę, projektą. Savo paskaitoje NASA atstovas aptarė ir kitų planetų kolonizavimo klausimą, nors šiandien panašios perspektyvos vis dar skamba kaip mokslinė fantastika.

Atsakydamas į auditorijos klausimus, S. P. Wordenas dar kartą patvirtino, kad ieško Lietuvoje patikimų partnerių. „Nė viena šalis, kad ir kokia galinga ji būtų, negali visko padaryti pati. Mes norime paversti kosminę programą globaliu projektu, į kurį gali įsitraukti ir kitos šalys. Taip pat – ir Lietuva“, – pažymėjo NASA atstovas.

S. P. Wordenas atsakė ir į klausimus, susijusius su daugkartinio naudojimo erdvėlaivių „Space Shuttle“ programos sustabdymu. „Shuttle“ pernelyg daug kainavo. Po kiekvieno skrydžio juos tekdavo rekonstruoti. Be to, jie nebuvo tokie patikimi, kaip mums norėtųsi“, – sakė S. P. Wordenas.

Labiausiai Vilniaus universiteto studentus domino galimybė dalyvauti stažuotėse, susijusiose su NASA programomis. S. P. Wordenas pažymėjo, kad viskas yra įmanoma. Daug kas priklausys nuo to, kaip toliau plėtosis NASA bendradarbiavimas su Lietuvoje esančiomis įmonėmis ir institucijomis.

Universiteto naujienos

Comments off

Socialiniai projektai žiniasklaidoje, arba Pasimokykim iš lenkų

Socialiniai projektai Lietuvos žiniasklaidoje pasitaiko dar gana retai, tuo tarpu, kai mūsų kaimynai lenkai sugeba juos ne tik, liaudiškai tariant, „įsukti“, bet ir gauti iš to maksimalią naudą. Neseniai informaciją apie vieną tokį įdomų projektą man atsiuntė kolega iš laikraščio „Gazeta Wyborcza“, šio leidinio Visuomenės sąmoningumo ir socialinių kampanijų skyriaus vadovas Grzegorzas Piechota (ar kurioje nors Lietuvos visuomenės informavimo priemonėje egzistuoja panašus skyrius?).

Projektas, kurį „Gazeta Wyborcza“ pradeda vykdyti nuo artėjančio šeštadienio vadinasi paprastai – „Misija 21″, tačiau jo esmė yra labai įdomi. 2012 m. Lenkijoje (ir Ukrainoje) vyks Europos futbolo čempionatas. „Gazeta Wyborcza“ ta proga nusprendė pakviesti į Lenkiją 21 Londono universiteto (City University London) žurnalistikos specialybės studentą, kurie vertins, kaip Lenkija jau šiandien (kai iki čempionato liko dar metai) yra pasirengusi priimti svečius. Kaip pažymima, studentai, kurie buvo atrinkti į projektą, „niekada anksčiau nėra buvę Lenkijoje, nekalba lenkiškai ir faktiškai beveik nieko apie Lenkiją nežino“. Taip siekiama gauti kuo objektyvesnį vaizdą „iš šalies“.

Studentai, atvykę į Lenkiją, aktyviai dirbs. Jie tyrinės jiems rūpimas problemas, o visa surinkta ir paruošta informacija – straipsniai, komentarai, pastebėjimai – bus publikuojama specialiuose tinklaraščiuose bei transliuojama per socialinių tinklų (Facebook, Twitter) kanalus.

Viskas, kas genialu – yra paprasta. Šiemet Lietuvoje vyks Europos krepšinio čempionatas, tačiau niekas nesugalvojo ir nerealizavo jokio panašaus socialinio projekto. Žinoma, visi pasakys, kad tai yra brangu – reikia kviestis studentus, apgyvendinti juos, suteikti jiems darbo sąlygas. Taip, tai tiesa. Tačiau yra ir kita pusė – sėkmingai įvykdytas projektas suteikia leidiniui ar kitam subjektui, vykdančiam projektą, aibę įdomios, originalios, ekskliuzivinės informacijos, kuri gali pritraukti skaitytojų dėmesį.

Esmė netgi ne viename konkrečiame projekte. Kai susipažinau su G. Piechota, buvau labai nustebęs, sužinojęs, jog „Gazeta Wyborcza“ vidutiniškai paleidžia po vieną naują socialinį projektą į savaitę. Ne visi šie projektai yra sėkmingi. Netgi, faktiškai, dauguma projektų nesusilaukia prognozuojamos sėkmės, tačiau tai, ką pavyksta padaryti, atneša leidiniui didžiausius dividendus, pagrindinis iš kurių – skaitytojų dėmesys ir susidomėjimas.

Žiūrėdamas į beveik tuščią socialinių projektų Lietuvos žiniasklaidoje lauką galiu tik liūdnai konstatuoti, jog mums iki Lenkijos dar toli. Iš kitos pusės, turime iš ko mokytis. Džiugu, kad šiuo atveju gerą pavyzdį rodo ne kokie tolimi kolegos, o kaimynai, kurie, beje, susiduria su panašiomis problemomis, kaip ir mes (nedarbas, emigracija, energetinė priklausomybė ir pan.).

Tekstas buvo skelbtaslzs.lt

Comments off

« Previous entries
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos