Archive forGlobaliai

Prisipažino?

Tai, kad Rusijos Federacija Jungtinių Tautų Saugumo taryboje vetavo sprendimą dėl tribunolo, kuriame būtų teisiami Malaizijos oro linijų bendrovės reiso MH-17 numušimo kaltininkai – tolygu prisipažinimui. Dabar bet koks Maskvos atsikalbinėjimas ir pasiaiškinimas dėl tokio sprendimo skambės graudžiai juokingai. Balsavimo „prieš“ motyvai yra akivaizdūs – kaltininkai bando gelbėti savo kailį…

Neatsitiktinai ir tai, kad balsavimo išvakarėse Rusija išmetė į viešumą dar vieną fantastinę versiją dėl MH-17 žūties. Buvo pranešta, jog neva yra duomenų, kad lėktuve buvo įvykdytas teroro aktas. O kaip gi ankstesnės versijos apie ukrainietišką „Buk‘ą“ ir Su-27? Ką, nesuveikė?.. Šiuo atveju Rusija panaši į pričiuptą nusikaltėlį, kuris prispirtas įrodymais bando mestelėti tyrėjui vieną po kitos skirtingas įvykių versijas, kurios pateisintų jį… Bet tyrėjas jau viską žino.

Aš asmeniškai beveik neabejoju, kad MH-17 numušė vadinamieji separatistai (o faktiškai – teroristai). Tik viena problema – vargu ar jie patys kokiame nors Donecko garaže surinko „Buk“ sistemą. Ši ginkluotė atkeliavo iš Rusijos (ir vėliau, kaip rodo skirtingi žurnalistiniai tyrimai, į Rusiją buvo atitraukta). O tai reiškia, kad Maskva talkino vykdant tarptautinį nusikaltimą – nusikaltimą žmogiškumui.

Kremlius bijo. Labai bijo, nes MH-17 incidentas tiesiogiai palietė Vakarų pasaulį.

Net nuostabu, kaip vos per pusantrų metų Rusija iš tiesiog autoritarinės valstybės pavirto į marginalią, Šiaurės Korėjos lygiui artimą, šalį. Kaip sako nedaugelis adekvatūs žmonės pačioje Rusijoje – tai yra pragaras (это ад!), pragaras gylėja…

Boeing

Comments off

Ar RsV užgožia žurnalistiką?

Ryšiai su visuomene (RsV) ir žurnalistika yra kaip brolis ir sesuo. Turi panašumų, bet iš esmės yra skirtingi. Toks panašumas leidžia ir specialistams, besidarbuojantiems vienoje iš šių sričių, be didesnio vargo pereiti dirbti iš žurnalistikos į RsV, ar iš RsV į žurnalistiką. Tiesą sakant, dažniau vis gi tenka girdėti apie žurnalistus, kurie persikvalifikuoja į ryšių su visuomene specialistus…

Ryšių su visuomene sferos dominavimas informavimo ir komunikavimo versle yra ne tik Lietuvai būdinga tendencija. Beveik prieš metus „Pew Research Center“ portale pasirodė publikacija, kurioje buvo teigiama, jog JAV pastebimas didėjantis atotrūkis tarp darbo užmokesčio, kurį gauna žurnalistai ir ryšių su visuomene specialistai. Atotrūkis nuspėjamai ne žurnalistų naudai…

Verta pateikti kai kuriuos skaičius iš minėto straipsnio. Pažymima, kad žurnalisto alga (pagal 2013 metų duomenis) vidutiniškai sudaro 65 proc. nuo RsV specialisto algos. Buvo paskaičiuota, kad ryšių su visuomene specialistas per metus uždirba apie 20 tūkst. JAV dolerių daugiau, negu žurnalistas.

Kita aiški tendencija, pastebima JAV, žurnalistų skaičiaus mažėjimas ir, atitinkamai, ryšių su visuomene specialistų skaičiaus augimas.

Abi iš minėtų tendencijų yra ilgalaikės. Cituojamame straipsnyje lyginami 2004 ir 2013 metų duomenys. Įdomu tai, kad minėta nelygybė buvo fiksuojama jau prieš 11 metų, tačiau pateikiami skaičiai rodo, kad situacija kol kas tik blogėja. Pavyzdžiui, jeigu 2004 metais vienam žurnalistui JAV tekdavo kiek daugiau negu trys RsV darbuotojai, tai dabar jų jau daugiau negu keturi.

Žinoma, šiuo atveju įdomu būtų pamatyti atitinkamą Lietuvos statistiką, tačiau pagal visus subjektyvius pojūčius ji greičiausiai pademonstruotų tokią pat tendenciją. Vieša paslaptis, kad algos RsV sferoje yra didesnės nei žurnalistikoje. Sunkiau būtų pasakyti, kiek ryšių su visuomene specialistų skaičius lenkia žurnalistų skaičių, tačiau nenustebčiau, jei sužinočiau, kad jų yra daugiau, nei žiniasklaidos darbuotojų.

Tokia yra realybė, kurią galima kritikuoti, arba nekritikuojant priimti kaip faktą. Tačiau išlieka klausimas, kuris neduoda man ramybės (su visa pagarba RsV sferai, kuriai pats esu atidavęs tam tikrą duoklę) – ar galiausiai vietoje informacinio amžiaus mes neatsidursime ryšių su visuomene amžiuje, kur mūsų realybės suvokimą formuos ne pagal profesinius standartus parengta, bet apmokėta ir atitinkamai angažuota informacija? Klausimas, žinoma, retorinis, tačiau verčiantis susimąstyti.

Profesionalios žurnalistikos krizė, apie kurią netiesiogiai byloja paminėta statistika, gali būti rimtesnė problema, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Informacinio lauko mėgėjai (tinklaraštininkai, socialinių tinklų aktyvistai) gali padėti kurti informacinės erdvės nešališkumą, jos įvairovę, tačiau jie vargu ar galės pakeisti profesionalius žurnalistus, kuriems informacijos rengimas ne tik laisvalaikio malonumas (kaip minėtiems mėgėjams), bet (profesinė) pareiga.

Nepamirškime ir apie tai, kad pranešimai spaudai (t.y. RsV produkcija) jau šiandien sudaro tam tikrą dalį informacinių portalų turinio. Iš esmės tame nėra nieko baisaus (nors tai irgi diskutuotinas klausimas), kol šiuos tekstus atsveria tikri žurnalistiniai reportažai, analitiniai straipsniai, informacinės žinutės. Tačiau jeigu tokios atsvaros nebeliks – bus blogai. Budrų sarginį šunį (kaip kartais vadina žurnalistus) gali pakeisti nupenėta, ant sofos saldžiai mieganti bolonė (su visa pagarba šunims ir jų veislėms).

Publikuota: LZS.lt

Comments off

Ligotos politinės sistemos požymiai

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas buvo pradingęs daugiau nei savaitei. Vėliau vėl pasirodė viešumoje, gudriai šypsojosi, sakė, kad „be gandų būtų nuobodu“.

Įdomu buvo stebėti, kaip V. Putino dingimas sujudino internetinę erdvę. Ukrainos interneto segmentas džiugiai laidojo Rusijos vadovą bei rengėsi šokiams ant jo kapo. Rusijos internautai apatiškai nerimavo, išmesdavo žinias apie keistą aktyvumą šalia Kremliaus (ar Kremliuje) – skelbė apie neva virš Maskvos lakstančius operatyviojo ryšio sraigtasparnius, sunkvežimius, kažką tai vežančius iš Kremliaus ir pan. Puoselėjo perversmo versiją. Taip pat spėliojo, ar V. Putinas mirė, ar serga, ar vėl visus aplošė…

Bet čia internetas. Oficialiai gi nei viena iš pozicijos (o, kiek stebėjau, ir nesisteminės opozicijos) politinių jėgų nekėlė klausimo, kur dingo didelės branduolinės valstybės vadovas?

Kur V. Putinas buvo pradingęs – mes, matyt, taip ir nesužinosime. Nenustebčiau, jei jis iš tikrųjų buvo pasigavęs kokį gripą ir nenorėjo rodytis viešumoje, kad nesugadintų savo kaip stipraus, brutalaus, pajėgaus asmens įvaizdžio. Be to, Rusija slenka į modernius „viduramžius“, o viduramžiuose valdovo kūnas buvo asocijuojamas su valstybės kūnu. Negaluojantis valdovas buvo lygu negaluojančiai valstybei (kam tai įdomu – rekomenduoju A. Tereškino knygą „Kūno žymės“). Nuo besisnargliuojančio Putino vienas žingsnis iki valdžios desakralizacijos… Mūsų dienų politiniam Rusijos režimui – tai jau rimtas pavojus…

Iš kitos pusės, tai, kad (vėl pakartosiu) didelės branduolinės valstybės vadovas gali va taip pradingti savaitei ir nei viena iš realių ar tik į kažką tai pretenduojančių politinių jėgų nekelią atitinkamų klausimų (bei nereikalauja į jų atsakymo) byloja apie ligą… Ne Putino, o jo sukurtos politinės sistemos.

Comments off

Minskas-II, arba daug triukšmo dėl nieko

Nuo vakar dienos visi aptarinėja naujus taikos susitarimus, skirtus situacijai Rytų Ukrainoje normalizuoti. Šie susitarimai buvo pasiekti grįžus prie vadinamojo „Minsko formato“. Tačiau praėjus dienai po susitarimo, aš jau manau, kad nelabai čia ką verta aptarinėti…

Vakar aš dar bandžiau analizuoti pasiektą kompromisą. Dėl komentaro pirmiausiai kreipėsi kolegos iš Ukrainos. Greitai sumečiau jiems savo atsakymą. Šiandien jau pasirodė ir mano straipsnis portale Geopolitika.lt. Vakar, prieš priduodant tekstą, jį iš esmės teko perrašyti, reaguojant į Minsko-II rezultatus.

Aptariant taikos susitarimą ūžė ir tebeūžia visas internetas. Tačiau, atrodo, kad pildosi mano nuojauta, jog Minsko-II rezultatas bus toks pat, kaip ir Minsko-I, t.y. niekinis.

Panašu, kad niekas rimtai susitarimo nevertina. Jau antrą dieną po pasirašymo pasipylė pareiškimai, kad susitarimas bus įgyvendintas su išlygomis, ar ne taip, ar ne tada, ar pan. Rusija tęsia savo mėgstama žaidimą, nepripažindama, jog tiesiogiai dalyvauja įvykiuose Rytų Ukrainoje. Iš čia ir jos retorika, kurios esmė – „mes nesame konflikto dalyviai, tad šis susitarimas apskritai mūsų neliečia“.

Pasisakė ir Ukraina. Nežiūrint į susitarimo tekstą – jokios amnestijos konflikto dalyviams kaltiems dėl karo nusikaltimu (ir tai yra teisinga). Be to, susitarime įtvirtintas konstitucinės reformos pažadas a priori yra niekinis, nes galią keisti konstituciją Ukrainoje turi tik parlamentas. Be to, Ukrainos prezidento Petro Porošenko partija neturi parlamente konstitucinės daugumos, tad reformą dėl akių galima inicijuoti, tačiau vargu ar ji bus įgyvendinta (ir tai, mano manymu, irgi gerai).

Deja, bet prognozuoju, kad karas tęsis. Iš kitos pusės, šis taikos planas iš esmės buvo negyvybingas, ydingas ir nenaudingas Ukrainai.

Comments off

Donecko oro uostas kaip simbolis

Vakar pasirodė informacija, kad ilgą laiką naująjį Donecko oro uosto terminalą kontroliavusios Ukrainos pajėgos buvo sunaikintos. Daug karių žuvo, daug pateko į nelaisvę…

Donecko oro uosto gynėjai pagarsėjo savo ištvermingumu bei kovingumu. Jie buvo vadinami kiborgais – taip juos pavadino jų priešai, vėliai toks apibrėžimas prigijo internete bei beveik iškarto persikėlė ir į žiniasklaidą.

Kelios mintys:

Kare kaip kare. Labai gaila žuvusiųjų Ukrainos karių. Jie gynė savo žemę ir atliko šią pareigą garbingai. Kodėl vakar nesugebėta laiku suteikti jiems karinę paramą ar bent sudaryti sąlygas atsitraukimui – klausimas karinei vadovybei.

Donecko oro uosto praradimas nėra kokia nors lemtinga strateginė klaida. Iš tikrųjų, šis objektas (pastaruoju metu – griuvėsių krūva) neturėjo strateginės vertės. Tačiau…

Tačiau Donecko oro uostas tapo simboliu – ir tai irgi yra labai svarbu. Jis tapo Ukrainos kariuomenės gebėjimo bei ryžto kovoti įrodymu.

Vakar šis simbolis krito. Skaudu… Tačiau, manau, bus dar kitų simbolių.

Šlovė Ukrainai, didvyriams šlovė!

Comments off

« Previous entries
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos