Rudeniškas pamfletas
Ruduo. Pagyvėjimo ženklas – naujieji televizijos kanalų sezonai. Žadama dar daugiau veiksmo, dar daugiau pramogų, dar daugiau neužmirštamų reginių (nors truputi ir nuobodu, nes kiekvienais metais, iš esmės, tas pats per tą patį). Žinoma, galima aptikti ir specifinių akcentų. Šiemet jų irgi netrūksta. Du ryškiausi, mano manymu, yra šie:
Dauguma turbūt dar prisimena sovietinę komediją apie „Ivaną Vasiljevičių“ – tiksliau vieną įsimitiną frazę iš jos: „Танцуют все!“ Lygiai taip pat galima būtų apibūdinti naujo televizijų sezono akcentą – šoka visi! Tokia yra tradicija komerciniuose (ir ne tik) Lietuvos televizijos kanaluose – kiekvienais metais atsiranda mažų mažiausiai kelios laidos, kur gerai žinomi žmonės arba šoka, arba dainuoja (geriausiai, žinoma, kai viskas kartu). O ką? Liaudžiai patinka…
Kitas nesenstantis akcentas – Drąsiaus Kedžio istorija. Neišsemiamas šaltinis (bent jau kol kas) sąmokslo teorijų mėgėjams. Svarbiausia – paslaptys ir nežinomybė, tragiška aureolė, neišgalvota istorija (prie kurios galima dar daug ką prigalvoti, nes „kas galėtų paneigti, kad…“). Idealūs ingredientai žiūrovų dėmesį traukiančiai produkcijai – ar tai būtų publicistinė laida, ar vaidybinis serialas. „Epistula non erubescit (Laiškas neraudonuoja [iš gėdos])“, – sakė Ciceronas. Vadinamasis „mėlynasis ekranas“ neraudonuoja juo labiau. Tad – visos temos geros, jeigu jos padeda pritraukti žiūrovą.
Taigi, ruduo – laikas skaičiuoti viščiukus… Atsiprašau, tiksliau būtų taip: Ruduo – laikas žiūrėti televizorių, nes naujieji televizijų sezonai jau čia pat.
Good night, and good luck!
In: Lietuvoje · Tagged with: media
Kitas Baltarusijos lyderis – Kremliui paliepus, Maskvai panorėjus
Įvažiuojant į Minską neapleidžia jausmas, kad būtent taip atrodytų Sovietų Sąjunga dabar, jei nebūtų laimingai žlugusi prieš nepilnus dvidešimt metų. Šio jausmo ištakos, ko gero, slypi bendroje sovietinio monumentalizmo stilistikoje, gausiai aptinkamoje Baltarusijos sostinės gatvėse. Žinoma, ir pačių gatvių (ne visų, bet daugelio) pavadinimai atavistiškai primena sovietmetį. Numanau, jog dauguma Minsko gyventojų jau tiesiog nepastebi, jog vaikšto Lenino gatve ar Dzeržinskio prospektu. Šie pavadinimai spėjo prarasti bet kokią prasmę, tačiau niekas nesiruošia jų keisti.
In: Darbas · Tagged with: Baltarusija
Naujosios technologijos – patogi grėsmė
Iš tikrųjų mane žavi naujosios technologijos – jų patogumas, o dabar ir prieinamumas. Žinoma, lazda visada turi du galus. Mums atrodo, jog mes prijaukinom technologijas, o iš tikrųjų kartais pagalvoju, jog tai jos prijaukino mus. Ar pastebėjote, jog jaučiamės nejaukiai (bent aš taip jaučiuosi), jei (ne duok Dieve) iš rikiuotės išeina asmeninis kompiuteris, pradingsta internetas, ar jei tiesiog pamirštame namuose mobilųjį telefoną?
Nežinau, ar kas nors dar prisimena apie vadinamąja Y2K problemą, kurios taip bijota prieš dešimt metų? Tada buvo baiminamasi, jog pereinant į 2000 metus kompiuteriai „išprotės“. Buvo rimtai ruoštasi globaliai katastrofai, nes masiškai „pakibę“ kompiuteriai sustabdytų įprastą gyvenimą ir pridarytų nemažai problemų. Tada, prieš dešimt metų, nuogąstavimai nepasitvirtino. Šiandien mes esame dar labiau priklausomi nuo technologijų, nei tada. Bauginančiai priklausomi.
Prieš porą dienų kaip tik baigiau skaityti Stephen’o King’o (esu senas šio autoriau gerbėjas) romaną „Mobilusis“. „Siaubo literatūros karalius“ su jam būdingu jumoru aprašo apokaliptinę žmonių civilizacijos žūtį po to, kai daugumą žmonių pasaulyje paveikė „impulsas“, perduotas mobiliojo ryšio tinklais (romanas buvo išleistas JAV prieš keturis metus).
Nežinau, ar Stephen’as King’as siekė būti pranašu, ar tiesiog sumanė papasakoti dar vieną įdomią istoriją, tačiau šiandien kai kibernetiniai karai (viena iš informacinių karų atmainų) tampa realybe išsivysčiusios ir nuo informacinių technologijų priklausančios valstybės potencialiai gali rimtai nukentėti nuo „virtualių teroristų“ išpuolių. Ko gero, ateities teroristai (galimai – artimos ateities) ne su šachido diržu lakstantys savižudžiai, o informacines technologijas gerai išmanantys fanatikas, kuriam visus pasaulio ginklus atstoja kompiuteris įjungtas į tinklą.
Dar vienas svarbus aspektas. Šis įrašas padarytas iš autobuso, kurio aš šiuo metu grįžtu iš Rygos į Vilnių. Tarp kitų patogumų, kurios siūlo vežėjas, yra ir WI-FI internetas. Prieš du metus, kai pirmą kartą susidūriau su šia paslauga autobuse, buvau maloniai nustebintas. Šiandien aš tai jau vertinu kaip savaime suprantamą opciją.
In: Pažanga · Tagged with: media
Šansas mokamo turinio šalininkams
Žiūrinėdamas, kas naujo vyksta globalioje žiniasklaidos sferoje Europos žurnalistikos centro tinklalapyje aptikau naujieną, jog šeši didieji Prancūzijos laikraščiai ruošiasi atidaryti internete bendrą „virtualų spaudos kioską“ (virtual newsstand). Jis turėtų pradėti veikti jau rugsėjo mėnesį. Čia tokie leidiniai kaip „Le Monde“, „Liberation“, „Le Figaro“, „Les Echos“, „Le Parisien“ ir „L’Equipe“ parduos interneto vartotojams savo straipsnius. Portalas pasiūlys skaitytojams kelis paslaugų paketus – vartotojai galės prenumeruoti tik konkrečius straipsnius arba visą į portalą talpinamą informaciją.
Tradicinė spauda priversta keltis į internetą. Tai yra savotiška šiandieninė prievolė, modernumui mokama duoklė. Tačiau pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, netyla diskusijos apie tai, kokia yra naujienų internete ateitis – mokama ar nemokama? Buvau sutikęs ir vienos, ir kitos vizijos šalininkų. Galima teigti, jog mūsų šalyje, bent jau kol kas, praktiškai laimi pirmoji vizija: greitos naujienos (tartum greitas maistas) ir, svarbiausia, beveik nemokamai (beveik dėl to, jog vartotojas vienaip ar kitaip moka už interneto paslaugas). Kol kas tokios idėjos šalininkų yra dauguma.
Tačiau laisvos ir nemokamos informacijos migracija internete turi ir savo tamsiąją pusę. Vis dažniau pastebiu, jog populiariausių Lietuvos internetinių portalų turinys pradeda dubliuotis. Kalbu net ne apie informacinius pranešimus, kurių pagrindą sudaro visuose portaluose aptinkama BNS ar ELTOS pateikta informacija. Bet koks analitinis straipsnis, patekęs į virtualią erdvę, būna tiražuojamas visuose naujienų portaluose. Perėjęs iš vieno informacinio portalo į kitą, dažnokai gali pastebėti, jog didžioji dalis turinio čia nėra nauja, nes tu tai jau matei pirmame tinklalapyje. Todėl, galiausiai, portalo pasirinkimą lemia ne jo pateikiamo turinio įdomumas ar originalumas (kurio beveik nebelieka), o navigacijos patogumas ir dizaino malonumas akiai.
Galbūt tai ir yra šansas mokamos informacijos internete šalininkams. Numanoma, jog Lietuvoje atsirastų interneto vartotojų, kurie būtų pasiryžę mokėti už originalias analitines medžiagas. Kitas klausimas, kiek platus yra tokių vartotojų ratas? Ar jų skaičius būtų pakankamas tam, jog toks internetinis projektas pasiteisintų? Prisiminus patarlę, jog „vienas lauke ne karys“, sakyčiau, kad prancūziškų laikraščių pavyzdys, kuriuo ir pradėjau šį straipsnį, galimai rodo išeitį visiems mokamo turinio internete šalininkams, taip pat ir Lietuvoje.
Mūsų rinka nėra didelė. Ji akivaizdžiai neprilygsta nei Prancūzijos, nei net kaimyninės Lenkijos rinkai. Jeigu kiekvienas rimtas leidinys pradės kurti savo atskirą mokamą informacinį portalą bei velsis į žūtbūtinę kovą dėl vartotojų, pasirengusių mokėti už turinį, galima prognozuoti potencialų visų tokio pobūdžio projektų fiasko. Tačiau apjungę savo jėgas visi mokamo turinio šalininkai gali sukurti vieną, tačiau tikrai labai gerą informacinį portalą, kuriame kiekvienas vartotojas galės atrasti jį dominančias temas bei straipsnius (ir užprenumeruoti tik jas, nemokėdamas už kitą, jam neįdomų ir nereikalingą turinį). Sakyčiau, jog būtent šia linkme reikėtų judėti mokamos informacijos internete šalininkams – tai jų šansas.
Publikuota: lzs.lt
In: Pažanga · Tagged with: žiniasklaida
Moldova – savęs atradimo kelyje
Moldova – dar viena šalis, siekianti ištrūkti iš Rusijos traukos lauko. Savo kelyje ji susiduria su tais pačiais sunkumais kaip ir daugelis posovietinių respublikų.
Svarbių pokyčių politiniame Moldovos gyvenime įvyko 2009 metų pavasarį. Parlamentinė ir kaip pasekmė prezidentinė krizė lėmė politinių jėgų, stovinčių prie valstybės vairo, pasikeitimą. Prieš tai nuo 2000 metų šalį valdė Moldovos komunistų partija, jos lyderis Vladimiras Voroninas du kartus buvo išrinktas prezidentu (valstybės vadovą Moldovoje renka parlamentas). Įdomu tai, kad į valdžią komunistai ėjo su šūkiais apie Moldovos ir posovietinės erdvės (ypač – Rusijos) ryšių stiprinimą. Tačiau vėliau Komunistų partija pradėjo deklaruoti, kad vienintelis teisingas šalies kelias turėtų būti į Europos Sąjungą. O santykiai su Kremliumi buvo stipriai subjurę.
In: Darbas · Tagged with: Moldova